- Vieta
- Padievaitis, Šilalės rajono savivaldybė
- Regionas
- Šilalės rajonas
- Tipas
- valstybės saugomo I tūkst.-XIV a. piliakalnio, priešpilio ir mažiausiai 6 ha papėdės gyvenvietės kompleksas su atskirai saugomu mitologiniu Velnio Sosto akmeniu
- Adresas
- Padievaičio k., Kvėdarnos sen., Šilalės r.
- Koordinatės
- 55.53837, 21.99639
- Kiek skirti laiko
- 60-90 min. piliakalniui, priešpiliui, Jūros pakrantei ir Velnio Sosto akmeniui; apie 2 val. lėtai skaitant stendus bei ilsintis
- Geriausias metas
- sausu pavasario ar ankstyvo rudens metu, kai medžių lapija neužstoja reljefo; lankyti šviesiu paros metu ir vengti apledėjusių ar ką tik po liūties šlapių laiptų
Kvėdarnos piliakalnis, Gedimino pilis Padievaityje, Padievaičio kalnas, Padievaitis Hillfort
Nemokamas kompleksas atviras visą parą, bet pilnam maršrutui reikia dienos šviesos ir sausų laiptų
Tiksli Google Maps kortelė veda į koordinatę 55.5383651, 21.9963861, maždaug 2 km į pietus nuo Kvėdarnos. Prie sutvarkyto komplekso įrengta automobilių aikštelė, informaciniai stendai ir poilsio vietos. Įėjimo bilieto, kasos ar vartų nėra, o Google nurodo 24 val. darbo režimą; tai reiškia laisvai lankomą kraštovaizdžio objektą, ne apšviestą naktinę ekspoziciją.
Pagrindinis žiedas jungia Jūros pakrantės taką, ilgus laiptus į pylimą ir aikštelės likutį, priešpilį, tiltelius per drėgnesnes vietas bei Druskinio pakrantėje esantį Velnio Sostą. Vien viršūnei pakaktų pusvalandžio, bet toks apsilankymas praleistų daugiau kaip pusę objekto prasmės. Visam maršrutui skirkite 60-90 min. ir sekite rodykles, nes mitologinis akmuo nėra tas pats, kas prie įėjimo stovintis informacinis riedulys.
2024 m. nacionaliniame turizmo infrastruktūros audite objekto būklė įvertinta gerai, tačiau pritaikymas žmonėms su negalia gavo 0 proc., o susisiekimo infrastruktūra - tik 8 proc. Ilgi statūs laiptai neleidžia vežimėliu pasiekti piliakalnio viršaus. Žemutinę tako dalį galima vertinti atskirai, bet dėl konkrečios dangos, tiltelio pločio ir pagalbos galimybės prieš kelionę verta kreiptis į Šilalės turizmo informacijos centrą.
Jūros upė paliko tik rytinį aikštelės kraštą, todėl šiandien matomas reljefas yra išlikęs fragmentas
Piliakalnis įrengtas aukštumos kyšulyje prie Druskinio santakos su Jūra, jos kairiajame krante. Dabartinė aikštelė trikampė, apie 55 m ilgio ir 12-15 m pločio, tačiau tai tik kadaise gerokai didesnės aikštelės rytinis pakraštys. Jūra vakarinę dalį nuplovė dar iki XX a., o krantų erozija tęsiasi, todėl sutvirtinta pakrantė yra paveldo gelbėjimo priemonė, ne vien poilsio infrastruktūra.
Šiauriniame aikštelės krašte išlikęs iki 4,5 m aukščio ir maždaug 38 m pločio pylimas. Už jo iškastas iki 2 m gylio gynybinis griovys, o šlaitai nuo slėnio kyla maždaug 17-20 m. Laiptais pasiektas apvalokas žalias kauburys yra pylimo dalis, ne visa buvusios pilies aikštelė; nuo jo verta ieškoti siauresnio trikampio aikštelės tęsinio į pietus.
Į šiaurę yra beveik ovali maždaug 90 x 77 m priešpilio aikštelė su atskiru 1 m pylimu ir grioviu. 2020 m. tyrimų ataskaitoje ji vadinama papiliu, o KVR - priešpiliu; abu pavadinimai šiame puslapyje nurodo tą pačią komplekso dalį. Piliakalnį bei priešpilį iš šiaurės ir pietų supo mažiausiai 6 ha papėdės gyvenvietė, tad viduramžių centras buvo daug platesnis už šiandien laiptais apjuostą kalvą.
Romos monetos, svarelis ir geležies kritė atskleidė ankstyvą prekybos bei amatų centrą
Padievaitis neatsirado tik Gedimino laikais. 2020 m. priešpilio pylime išskirti keturi statybos bei taisymo sluoksniai, kurių radiokarboninės datos apima laiką nuo 162 m. pr. Kr. iki 401 m. po Kr. Virš vieno pylimo etapo stovėjusios medinės įtvirtinimo konstrukcijos sudegė maždaug 210-353 m. Tai vienas aiškiausių įrodymų, kad ankstyvoji gyvenvietė jau turėjo organizuotą gynybą.
2020 m. iš viso užregistruoti 126 daugiausia archeologiniai metaliniai radiniai, datuojami II-XVII a. Tarp jų buvo penkios Romos monetos: trys piliakalnyje ir dvi priešpilyje, įskaitant Lietuvoje retą imperatoriaus Trajano Decijaus 249-251 m. sestercijų. Monetos rodo tolimų mainų tinklus, tačiau savaime neįrodo, kad romėnų pirkliai asmeniškai atvyko prie Jūros.
Klevo sėklos formos kabučiai, segės, apyrankės, sidabro lydinio fragmentai, 26,5 g svarelis, daugiau kaip kilogramą sverianti geležies kritė ir gausus šlakas liudija prekybą bei metalo apdirbimą. Papėdėje aptiktas iki 1 m storio kultūrinis sluoksnis su keramika, gyvūnų kaulais ir molio tinku. Tyrėjai pirmojo tūkstantmečio pirmos pusės Padievaitį todėl aiškina kaip regioninę prekyvietę, ne vien mažą ūkininkų gyvenvietę.
Gedimino pilies vardą pateikia kronikos, o Padievaičio tapatybę pagrindžia jų ir archeologijos sugretinimas
KVR šiame piliakalnyje lokalizuoja kronikose Gedimino, Jedemine ir Gedeminnen vardais minimą pilį. Registro chronologijoje ji nukentėjo per 1305, 1317 ir 1324 m. kryžiuočių antpuolius, o 1329 m. buvo galutinai sunaikinta Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio lydėto kryžiaus žygio į Žemaitiją metu. Tas pats didelis žygis pasiekė Medvėgalį, todėl abu piliakalnius sieja konkretus istorinis epizodas.
Rašytiniai šaltiniai pateikia pilies vardą ir puolimų seką, bet ne šiuolaikines GPS koordinates. Padievaičio lokalizacija remiasi tinkama Pagraudės pasienio padėtimi, dideliu kompleksu, XIII-XIV a. kultūriniu sluoksniu ir 2020 m. aptiktais viduramžių radiniais. Piliakalnio perkasoje rastos dešimt stulpaviečių, greičiausiai priklausiusių gynybinei sienai, o metalo radiniuose buvo arbaleto strėlių antgalių ir retas žalvarinis cilindrinės spynos raktas.
Klaipėdos universiteto archeologai Gintautas Zabiela ir Vykintas Vaitkevičius laiko šį sutapimą pakankamai tvirtu Gedimino piliai atpažinti. Jų interpretacijoje, valdant Vyteniui, Gediminas galėjo būti Žemaitijos submonarchas ir iš čia organizuoti gynybą; tapęs didžiuoju kunigaikščiu 1316 m. jis jau rezidavo Vilniuje. Vis dėlto nė vienas rastas raktas, papuošalas ar strėlė neturi Gedimino vardo, todėl asmeninis jo buvimas yra argumentuota istorinė rekonstrukcija, o ne užrašytas archeologinis faktas.
Velnio Sosto tyrimai pakeitė ir akmens padėtį, ir senąją šventvietės datavimo versiją
Atskirai KVR saugomas Velnio Sostas, kodas 3319, yra į pietus nuo piliakalnio, kairiajame Druskinio krante. Tai apie 1,74 x 1,68 m dydžio ir 80-90 cm aukščio rausvas granitas. Jo šiaurės vakarinėje pusėje iškalta 72 cm pločio, 34-52 cm ilgio ir apie 30 cm gylio sėdynę primenanti įduba.
1939 m. užrašytas pasakojimas, kad ant akmens sėdėjęs velnias ir mokęs savo vaikus, vėliau vieta vadinta velnių mokykla ar Liucipieriaus Krėslu. 1971 m. archeologai aplink akmenį rado maždaug 6 m skersmens didelių akmenų puslankį, duobę su degėsiais ir stambių gyvūnų kaulų. Iš pradžių tai aiškinta kaip viena seniausių žinomų Lietuvos šventviečių, sunaikinta kartu su pilimi 1329 m.
2020 m. pakartotinai ištyrus tą pačią perkasą paaiškėjo, kad akmuo guli ant ankstesnės gyvenvietės sluoksnio ir dabartinę padėtį pasiekė tik 1624-1670 m. arba artimu laikotarpiu. Pirminėje vietoje jis tikriausiai stovėjo aukščiau šlaite, įkastas taip, kad dabartinis atlošas buvo sėdimoji plokštuma. 2023 m. Vaitkevičius šventvietę susiejo su aukščiausio rango valdžia ir svarstė, kad sostu galėjo naudotis Gediminas arba žynys, tačiau abi galimybės tebėra interpretacijos.
2020-2021 m. tvarkyba išgelbėjo eroduojantį objektą, bet lankytojas vis tiek turi saugoti šlaitus
Prieš avarinės būklės šalinimą 2020 m. ištirta 12 kv. m piliakalnyje, 16 kv. m priešpilyje, 33 kv. m papėdės gyvenvietėje ir 36 kv. m prie akmens-sosto. Tyrimai buvo integruoti į paveldosaugos projektą, o ne atlikti tam, kad visas kompleksas būtų iškastas. Didžioji dalis kultūrinio sluoksnio tebėra po žeme ir yra saugoma ateities tyrimams.
Po tyrimų sutvirtintas Jūros ardomas krantas bei pažeisti šlaitai, praretinta augmenija ir įrengti takai, laiptai, tilteliai, apžvalgos bei poilsio vietos. Radiniai perduoti Vlado Statkevičiaus muziejui Šilalėje, tačiau tai nereiškia, kad visi 126 registruoti daiktai nuolat eksponuojami. Jei kelionės tikslas yra konkretus radinys, jo rodymą reikia iš anksto tikrinti su muziejumi.
Lankantis negalima leistis nuo pažymėtų takų Jūros nuardytu kraštu, kasti, ieškoti metalo detektoriumi ar sėstis ant saugomo akmens. Po lietaus mediniai laiptai, molinga danga ir upelio pakrantė būna slidūs, o vaikus reikia lydėti prie vandens bei stačių šlaitų. 2026 m. liepos 13 d. Google Maps rodė 4,9 iš 5 vidurkį, paremtą daugiau kaip 250 lankytojų vertinimų.
