Apuolės piliakalnis: kuršių piliakalnis su kapinynu

Apuolės piliakalnis - anksti minima kuršių vieta

Apuolės piliakalnis išsiskiria tuo, kad jo svarba nėra vien vietinė. Hamburgo ir Bremeno arkivyskupo Rimberto kronikoje „Šv. Anskaro gyvenimas“ apie 875 m. minima kuršių vieta Apulia, siejama su Apuole.

Tai leidžia Apuolę pristatyti kaip vieną ankstyviausiai rašytiniuose šaltiniuose minimų Lietuvos vietų. Čia susikerta kuršių istorija, Baltijos jūros vikingų epochos konfliktai ir vėlesnė archeologija.

Apuolės piliakalnis, Apulia ir švedų žygis

Rimberto pasakojime Apuolė anksčiau priklausė švedams, vėliau gyventojai iš jų priklausomybės išsivadavo; danų puolimas buvo atremtas, o apie 853-854 m. švedų karalius Olafas su didele kariuomene puolė kuršių miestą, šaltiniuose vadinamą Apulia.

Kronikoje minimas ir didelis gynėjų skaičius - apie 15 000 karių iš penkių sričių, bet šis skaičius laikomas perdėtu. Po devynių dienų apgulties prasidėjo derybos: apuoliečiai sumokėjo sidabro išpirką, davė įkaitus ir pripažino švedų valdžią.

Apuolės piliakalnio sandara

Piliakalnis stovi Luobos ir Brukio santakoje, apie 10 m aukščio kalvoje. Aikštelė buvusi apie 80 m skersmens, tačiau šiaurinis ir vakarinis jos pakraščiai nugriuvo.

Rytinėje pusėje supiltas 75 m ilgio ir 7,5 m aukščio pylimas. Pietinėje ir iš dalies vakarinėje pusėje išlikęs 80 m ilgio ir 2 m aukščio pylimas. Į rytus nuo piliakalnio buvo 90 x 30 m dydžio priešpilis, o jo gale matomos pylimo ir griovio liekanos.

Apuolės papėdės gyvenvietė ir kapinynas

Apuolė nėra vien kalva su pylimu. Į pietryčius nuo piliakalnio apie 12 ha plote yra papėdės gyvenvietė su 80 cm storio kultūriniu sluoksniu. Tai rodo, kad čia buvo platesnis gyvenamas ir gynybinis kompleksas.

Apie 300 m į šiaurės rytus nuo piliakalnio, Luobos dešiniajame krante, yra kapinynas. 1931 m. B. Nermanas jame ištyrė 63,3 kv. m plotą ir 8 X-XII a. degintinius kapus; rasta antkaklių ir apyrankių fragmentų, pasaginių segių, smeigtukų, karolių bei ankstesnių, II-IV a., pavienių radinių.

Tyrimai ir radinių sugrįžimas

Apuolę kaip kuršių pilį Apulia 1887 m. lokalizavo E. Volteris ir J. Döringas. 1928-1930 m. piliakalnį ir kapinyną tyrinėjo E. Volteris, 1931 m. - B. Nermanas, F. Balodis ir Valdis Ģinteris, 1931-1932 m. - V. Nagevičius.

Tyrimuose ištirtas 1561 kv. m plotas, aptikta medinio šulinio vieta, vartų ir pastato medinių įtvirtinimo liekanų, lipdytosios ir žiestosios keramikos, daugiausia skandinaviškų geležinių strėlių antgalių, audimo staklių molinių pasvarų, geležinių įrankių ir žalvarinių papuošalų. Pylimai buvo tvirtinti keturiais etapais (IV-XIII a.), o didžiajame pylime ištirti net 8 vėlesni XVI-XVII a. kapai.

Dalis 1931 m. radinių buvo išvežta į Švediją ir saugota Švedijos istorijos muziejuje Stokholme, o 2009 m. grąžinta į Lietuvą ir dabar saugoma Kaune, Vytauto Didžiojo karo muziejuje; kiti tyrimų radiniai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Apie kasinėjimus 2009 m. ir 2022 m. išleistos mokslinės knygos „Apuolė. Ausgrabungen und Funde 1928-1932“ ir „Apuolė. Kasinėjimai ir radiniai 1928-1932“.