Vanagai, Klaipėdos rajono savivaldybė
Klaipėdos rajonas
evangelikų liuteronų bažnyčia ir saugomas pastatų kompleksas
Ievos Simonaitytės g. 44, Vanagai
55.55951, 21.42191
15-30 min. eksterjerui; 30-45 min. patekus į vidų
dienos šviesa, o interjerui - susitarus su parapija
Vanagų liuteronų bažnyčia, Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios pastatų kompleksas
Vanagų bažnyčia Mažosios Lietuvos kraštovaizdyje
Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia stovi Klaipėdos rajone, Agluonėnų seniūnijos Vanagų kaime, kur liuteroniškas paveldas nėra muziejinis fonas, o vietos tapatybės dalis. Raudonų plytų šventovė su bokštu ir masyviu kryžiumi toli matoma pamario lygumoje, itin gražiai atrodydama žalių pušynų fone.
Kultūros vertybių registre bažnyčia (u. k. 15978) yra valstybės saugomas regioninės reikšmės objektas ir Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčios pastatų komplekso dalis. Vertinga ne tik pati maldos erdvė, bet ir platesnė sakralinė aplinka su etnografinėmis Vanagų kapinėmis šalia.
Nuo Priekulės apylinkės iki parapijos (1890-1905)
Pagal LELB skelbiamą Alberto Juškos istoriją, 1890 m. keturiolika šiaurės rytų Priekulės parapijos kaimų (Agluonėnai, Aisėnai, Dėgliai, Poškos, Stankaičiai, Vanagai ir kt.) sujungti į atskirą Vanagų dvasinę apylinkę. Laikinu jos kunigu 1901 m. paskirtas Martinas Mehlhornas, pamaldas laikęs iš pradžių dvarininko Gložaičio name atidarytoje pradinėje mokykloje.
1901-1902 m. pastačius atskirą dviklasės liaudies mokyklos pastatą, ten perkeltos ir pamaldos. 1905 m. Vanagų bendruomenei pripažintos parapijos teisės, o kunigauti atvyko jaunas, energingas Emilis Bleiweissas, 1906 m. pasistatęs kunigo namą su sale konfirmantams mokyti.
1907-1909 m. statyba: architektas Tamošaitis ir kaizerio parama
Bažnyčią projektuoti pakviestas Ragainės meistras Tamošaitis (Tomascheit), kuris, atrodo, ir tiesiogiai vadovavo statybai. Kertinis akmuo padėtas 1907 m. vasarą, dalyvaujant vyskupui. Statybą rėmė Konsistorija (2600 markių), Rytprūsių parapijos (2725), patys parapijiečiai (9000), Sinodas ir Bažnyčių Taryba (25 000), o stambiausią sumą - 28 660 markių - skyrė kaizeris; vietos žmonės dar įsipareigojo suvežti 380 m³ akmenų. Šventinimo iškilmės įvyko 1909 m. vasario 21 d., laikant dvejas - vokiečių ir lietuvių - pamaldas.
KVR duomenimis, tai stačiakampio plano asimetrinės kompozicijos, halinė bažnyčia su bokštu, apside ir zakristija; sienos - keraminių plytų mūro su kontraforsais, virš navos - plytų cilindrinis skliautas, stogas dvišlaitis su molio čerpių danga. Pastate ryškūs neogotikos, moderno ir net racionalios architektūros bruožai, todėl tai nėra vien standartinė istorinės stilistikos kaimo bažnyčia. 1999 m. bažnyčia restauruota (restauracijos projekto autorius archit. P. Ramonas).
Interjeras ir Ievos Simonaitytės bažnyčia
Bažnyčia dvinavė, medinių gaubtų lubų; altorius ir sakykla atskiri, sakykla kairėje pusėje. Oficialiuose aprašymuose minima 1909 m. tapyba, vitražai „Šv. Petras“ ir „Šv. Paulius“ (KVR siejami su Robertu Siebertu iš Karaliaučiaus) bei 1908 m. Voelkner vargonai. Būtent šią bažnyčią savo atsiminimuose vaizdingai aprašė čia augusi rašytoja Ieva Simonaitytė - jai vitražai su apaštalais Petru ir Pauliumi liko ryškiausias vaikystės įspūdis, o liaudyje sklandė padavimas, esą juos dovanojusi pati ciecorienė Augusta.
Ryšys su rašytoja neatsitiktinis: gatvė prie bažnyčios pavadinta Ievos Simonaitytės vardu, o 1977 m. ji pati surado meistrą ir finansavo senųjų vargonų remontą. Šalia esančiose parapijos kapinėse palaidoti bendruomenės kunigai - Indijos misionierius Kristupas Lokys ir Jurgis Sprogys, o 1970 m. Simonaitytės iniciatyva čia perkelti ir pirmojo klebono Emilio Bleiweisso palaikai.
Sovietmetis ir lankymas
Karas nuošalią Vanagų parapiją pagailėjo - grįžę žmonės rado namus beveik nepaliestus, o pamaldos bažnyčioje atnaujintos jau 1945 m. Oficialiai pokario parapija įregistruota 1948 m. rugpjūčio 3 d. ir turėjo apie 750 narių, tačiau tremtys ir emigracija ją smarkiai sumažino. 1959 m. iškilmingai paminėtas bažnyčios pusšimtis. Šiandien tai veikianti Vanagų parapija (apie 200 žmonių), pamaldas laiko kunigas Remigijus Šemeklis.
Nuolatinių turistinių lankymo valandų nėra, todėl eksterjerą galima apžiūrėti savarankiškai, o dėl patekimo į vidų geriausia susisiekti su parapija. Bažnyčią patogu jungti su Agluonėnais, Dovilais ir Priekule - taip vienoje kelionėje atsiskleidžia visas Klaipėdos rajono Mažosios Lietuvos kultūrinis tinklas.
