- Vieta
- Šiaulių miesto savivaldybė
- Regionas
- Žemaitija
- Tipas
- monumentali cinkuotos skardos gyvūno skulptūra ir viešosios erdvės akcentas
- Adresas
- Talkšos ežero pakrantė, Šiauliai
- Koordinatės
- 55.93111, 23.32905
- Kiek skirti laiko
- 20-35 min. skulptūrai ir Talkšos pakrantės vaizdui; 1,5-3 val. jungiant su Saulės laikrodžio aikšte ar Salduvės piliakalniu
- Geriausias metas
- šviesi sausa diena skardos faktūrai ir ežero fonui; vakare verta tikrinti, ar tą dieną įjungtas skulptūros apšvietimas
Šiaulių Geležinė lapė, Metalinė lapė prie Talkšos ežero, Iron Fox
Geležinė lapė stovi Talkšos pietvakarinėje pakrantėje, o ne prie Salduvės piliakalnio
Geležinę lapę rasite Šiauliuose, viešoje Talkšos ežero pietvakarinės pakrantės erdvėje. Oficialus miesto turizmo objektų žemėlapis ją žymi pavadinimu „Metalinė lapė, prie Talkšos ežero“ ir pateikia koordinates 55.931113, 23.329052. Šis taškas žymi pačią skulptūrą, ne automobilių stovėjimo vietą ar viso ežero maršruto pradžią.
Objektą lengva atpažinti iš žemai palenktos galvos, ilgo praviro snukio, didelių apskritų akių, keturių plačiai išskėstų kojų ir virš kūno staigiai kylančios uodegos. Cinkuotos skardos plokštelės sudaro žvynuotą, rankų darbo paviršių, todėl iš arti skulptūra atrodo visai kitaip nei tolimame ežero panoramos siluete.
Geležinė lapė yra vienas konkretus viešojo meno kūrinys. Talkšos ekologiniai takai, ežero pakrantės poilsio infrastruktūra ir maždaug už 2 km į rytus esantis Salduvės piliakalnis gali būti to paties pasivaikščiojimo dalys, tačiau jų istorijos ir lankymo sąlygos nėra šios skulptūros savybės.
Lietuvos rekordo matmenys yra apie 15 m ilgio, 6,6 m aukščio ir 4,15 m pločio
Šiaulių miesto ir Lietuvos rekordų šaltiniuose nurodoma, kad Geležinė lapė yra apie 15 m ilgio, 6,6 m aukščio, 4,15 m pločio ir sveria beveik 7 t. VLE ją įvardija didžiausia Lietuvos gyvūno skulptūra, užfiksuota Lietuvos rekordų knygoje. Tai nacionalinis rekordas - patikimo patvirtinimo, kad kūrinys būtų Guinness World Records rekordininkas, nerasta.
Dalis ankstyvų 2009 m. ir vėlesnių spaudos tekstų skulptūrą vadina 25 m ilgio. Juose nepaaiškinta matavimo metodika, o dabartinė Lietuvos rekordų kortelė bei miesto informacija pateikia apie 15 m. Todėl šiame puslapyje pagrindiniu laikomas 15 m dydis, o 25 m paliekamas kaip dokumentuotas, bet nepatikslintas ankstyvųjų pranešimų skirtumas.
Žodis „geležinė“ yra kūrinio vardas ir simbolio dalis, bet VLE medžiagą tiksliau apibūdina kaip cinkuotą skardą. Šimtai persidengiančių skardos detalių suformuoja kailį primenantį paviršių, o metalinis karkasas ir plačiai atremtos kojos išlaiko masyvų kūną bei aukštai pakeltą uodegą.
Viliaus Purono sumanymą gamykloje pavertė inžinieriaus ir metalo meistro komanda
Geležinės lapės autorius yra šiaulietis industrinis dizaineris, dailininkas ir kraštotyrininkas Vilius Puronas. VLE šį 2009 m. kūrinį priskiria jo skulptūrinių cinkuotos skardos lankstinių grupei. Tai svarbi autorystės formuluotė: pats Puronas save pirmiausia vadino dizaineriu, o ne tradicinės skulptūros kūrėju.
Kūrinys pagamintas Šiaulių bendrovėje „Elga“, kuri prisidėjo ir prie projekto finansavimo bei transportavimo. To meto reportažuose minimas konstrukcinius brėžinius rengęs inžinierius Viktoras Jančenkovas ir skulptūrą suvirinęs metalo meistras Vaclovas Butkus. Plačiai išskėstos kojos buvo ne vien išraiškos priemonė - jos padėjo spręsti didelio, aukštai sujungto metalinio tūrio stabilumą.
Vėlesniame pasakojime apie kūrybos procesą Puronas teigė, kad gamyba pradėta 2009 m. vasarį, o pagrindiniai darbai baigti spalio viduryje. Didžiulė konstrukcija į pakrantę gabenta naktį, kai gatvėse buvo mažesnis eismas. Šis pramoninės gamybos ir miesto dizaino bendradarbiavimas paaiškina, kodėl lapė atrodo tarsi gyvūnas, surinktas iš Šiaulių metalo pramonės kalbos.
Skulptūra skirta Lietuvos vardo tūkstantmečiui, o lapė tapo žaismingu Geležinio Vilko atliepu
Kūrinys sumanytas 2009 m. minėtam Lietuvos vardo tūkstantmečiui. Puronas jo idėją aiškino žaisminga sąšauka su Vilniaus Geležinio Vilko legenda: jei sostinė turi vilką, Šiauliai gali turėti geležinę lapę. Autoriaus pasakojime lapė reiškė išmintį, apsukrumą, savarankiškumą ir gebėjimą nepasiduoti dresūrai.
Skulptūros viduje yra 1,20 m aukščio ir 0,90 m pločio plieninė širdis. Joje įdėta kapsulė su vario plokšte, kurioje palikti žodžiai ateities kartoms ir faktai apie kūrinio sukūrimo laiką. Širdies iš išorės pamatyti negalima, todėl ji veikia ne kaip dekoratyvinė detalė, o kaip sąmoningai paslėptas kūrinio laiko sluoksnis.
Šis pasakojimas nėra senoji Šiaulių legenda. Tai 2009 m. autoriaus sukurta šiuolaikinė miesto simbolika, pasiskolinanti Geležinio Vilko motyvą ir sąmoningai jį perdirbanti. Atskirti naują meninę idėją nuo senosios legendos svarbu, nes Geležinė lapė nekalba apie miesto įkūrimo mitą - ji žymi Lietuvos tūkstantmetį ir XXI a. Šiaulių tapatybę.
2009 m. gruodžio pastatymo data šaltiniuose skiriasi viena diena
To meto pranešimas nurodo, kad skulptūra į Talkšos pakrantę gabenta vėlų 2009 m. gruodžio 22 d. vakarą, o gruodžio 23 d. rytą ją jau matė į darbą skubėję šiauliečiai. Turizmo aprašai taip pat dažniausiai pateikia gruodžio 23 d. kaip dieną, kai lapė pasiekė pakrantę. Atskiros oficialios atidengimo ceremonijos datos patikimai nustatyti nepavyko.
Lietuvos rekordų kortelėje nurodyta 2009 m. gruodžio 24 d. Kadangi ši data gali reikšti viešą paskelbimą ar kitą fiksavimo etapą, o ne patį naktinį pastatymą, abu įrašai neturėtų būti mechaniškai sujungiami. Tiksliausia sakyti, kad lapė fiziškai atsirado pakrantėje naktį į gruodžio 23 d., o rekordo šaltinyje įrašyta gruodžio 24 d.
2020 m. Vilius Puronas paramos sutartimi perdavė skulptūrą Šiaulių miesto savivaldybei, kuri įsipareigojo ja rūpintis, o 2021 m. savivaldybė paskelbė įrengusi Geležinės lapės apšvietimą. 2026 m. birželio 23 d. pakrantėje prie lapės atidengti keturi atskiri monumentalūs šamoto kūriniai - „Bundantis jautis“, „Saugantis lokys“, „Apvaizdos akis“ ir „Kunigaikštiška kepurė“. Jie pakeitė artimiausios erdvės vaizdą, tačiau nėra 2009 m. Geležinės lapės dalys.
Skirkite laiko visam siluetui, skardos faktūrai ir ežero fonui apžiūrėti
Skulptūra stovi lauke, o savivaldybė jai neskelbia muziejaus darbo valandų ar bilieto. Nuo viešos pakrantės ją paprastai galima apžiūrėti nemokamai, tačiau prieš vykstant verta patikrinti miesto pranešimus: renginiai, pakrantės darbai, oro sąlygos ar laikinos užtvaros gali pakeisti priėjimą. 2021 m. įrengtas apšvietimas nereiškia garantuoto kasdienio grafiko, todėl vakarinį vaizdą vertinkite kaip galimybę, ne pažadą.
Geriausias pirmasis žvilgsnis atsiveria iš tokio atstumo, kuriame į kadrą telpa visos keturios kojos, ilgas snukis ir aukščiausias uodegos taškas. Tada prieikite arčiau tiek, kiek leidžia takas ir vietos ženklai, kad pamatytumėte persidengiančias skardos plokšteles, siūles, akis ir po kaklu kabančią grandinę. Nelipkite ant konstrukcijos, nekiškite daiktų į jos angas ir nepalikite spynų - tai meno kūrinys, o ne laipynė ar spynų tvora.
Pagrindinėje pakrantės dalyje įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, tačiau oficialus visos prieigos be kliūčių auditas nepaskelbtas, o ties skulptūra pasitaiko kietos žvyruotos ar nelygios dangos. Vien lapės apžiūrai pakanka 20-35 min. Ilgesniam maršrutui ją patogu jungti su už kelių šimtų metrų esančia Saulės laikrodžio aikšte, katedra, Chaimo Frenkelio vila arba atskiru žygiu į Salduvės piliakalnį.
