- Vieta
- Šiaulių miesto savivaldybė
- Regionas
- Žemaitija
- Tipas
- veikianti katalikų parapijos bažnyčia buvusioje Rusijos kariuomenės įgulos cerkvėje
- Adresas
- Kražių g. 17, LT-77154 Šiauliai
- Koordinatės
- 55.92512, 23.31275
- Kiek skirti laiko
- 20-40 min. eksterjerui ir interjerui, jei bažnyčia atvira; ilgiau dalyvaujant pamaldose ar suderintoje ekskursijoje
- Geriausias metas
- šviesiu paros metu eksterjerui; interjerui rinkitės laiką, kai bažnyčia atvira, bet nevyksta pamaldos, arba ateikite dalyvauti liturgijoje
Šiaulių Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia, buvusi Šiaulių Šv. Nikolajaus Stebukladario įgulos cerkvė
Kražių gatvėje veikia katalikų Šv. Jurgio Kankinio parapija
Šiaulių Šv. Jurgio bažnyčia stovi Kražių g. 17, miesto centrinėje dalyje netoli geležinkelio stoties. Šiandien tai veikianti Romos katalikų Šv. Jurgio Kankinio parapijos bažnyčia Šiaulių vyskupijoje, ne Šiaulių katedra ir ne veikianti stačiatikių cerkvė. Pirminė pastato paskirtis paaiškina jo architektūrą, bet ne dabartinę konfesinę tapatybę.
Žemėlapio taškas 55.92512, 23.31275 žymi visą bažnyčios pastatą, todėl naudojamas pinType site, o ne konkretus viešo įėjimo slenkstis. Adresuose kartais matomas numeris 17-1 arba pastato žemėlapio duomenyse nurodoma kita gatvės pusė, tačiau parapija ir Šiaulių vyskupija lankytojams skelbia Kražių g. 17.
1907-1909 m. datavimas ir pavyzdinis karinės cerkvės projektas
Tiksli pastatymo data šaltiniuose skiriasi. Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras nurodo, kad architektūros tyrinėtoja Algė Jankevičienė pastatą datavo 1908 m., o istorikė Regina Laukaitytė - 1909 m. Parapijos istorija rašo apie maždaug 1908 m., o publikuotame bažnyčios metraščio pasakojime minima 1907 m. gegužės 27 d. statybos pradžia ir 1908 m. lapkričio 9 d. pašventinimas. Todėl saugiausia vartoti 1908-1909 m. datavimą ir neapsimesti, kad vieni metai neginčijami.
Cerkvė buvo skirta Šiauliuose dislokuotai Rusijos kariuomenės įgulai ir siejama su Šv. Nikolajumi Stebukladariu. AUTC nenurodo patvirtinto individualaus architekto: pastatas statytas pagal Rusijos karinės vadovybės patvirtintą pavyzdinį įgulos cerkvės projektą, naudotą ir kituose imperijos garnizonų miestuose. Vadinasi, konkretaus architekto pavardės šiai bažnyčiai priskirti be papildomo archyvinio įrodymo nereikėtų.
Parapijos istorijoje užfiksuotas neįprastas žemės ginčas. Cerkvė iškilo Stanislavos Venclauskienės žemėje be tinkamai išspręsto teisinio pagrindo, jos vyras advokatas Kazimieras Venclauskis bylą laimėjo, tačiau įsikišus Karo ministerijai pasiektas susitarimas ir pastatas liko vietoje.
Neobizantinės formos skaitomos raudonose plytose
Pastatas mūrinis, jo išorėje dominuoja raudonos plytos, šviesios tinkuotos detalės ir pilki metaliniai bokštų bei kupolo stogai. AUTC architektūroje išskiria neobizantines formas ir romaninio stiliaus, orderinės architektūros, renesanso bei baroko elementus. Reljefinės plytų juostos, arkiniai langai, smulkūs frontonėliai ir suskaidytas siluetas taip pat siejami su XIX a. pabaigoje Rusijos imperijos cerkvėse plitusiu rusų ir plytų stiliumi.
Iš gatvės pirmiausia matomas aukštas priekinis bokštas su aštuonkampe viršutine dalimi ir smailiu metaliniu stogu. Už jo kyla platesnis svogūniškas kupolas, o šoniniuose fasaduose kartojasi arkiniai langai ir reljefinio mūro ritmas. Parapijos istorijoje nurodyta, kad iki 1976 m. gaisro du bokštai siekė 29 ir 25 m. Šie skaičiai apibūdina bažnyčios vertikales, o ne atskirą lankomą apžvalgos bokštą.
Nuo vokiečių sandėlio iki Šv. Jurgio parapijos
Pirmojo pasaulinio karo metais pasitraukus Rusijos kariuomenei, vokiečių okupacinė valdžia cerkvę naudojo kaip ginklų sandėlį. 1919 m. birželį Lietuvos kariuomenės III pėstininkų pulko kapeliono kunigo Martyno Jonaičio rūpesčiu pastatas buvo sutvarkytas ir perduotas pulko dvasinėms reikmėms. Tai buvo trumpas karinės katalikų šventovės etapas, nes pulkas netrukus iš Šiaulių išvyko.
1919 m. liepos 6 d. Šiaulių dekanas Julijonas Jasenskis buvusią cerkvę pašventino Romos katalikų bažnyčia ir suteikė jai Šv. Jurgio Kankinio titulą. 1923 m. spalio 9 d., baigus pagrindinius įrengimo darbus, bažnyčia gavo parapines teises. Ši chronologija svarbi: dabartinis titulas ir parapija atsirado ne 1908 m., o jau Lietuvos valstybės laikotarpiu.
1976 m. gaisras pakeitė interjerą, bet neištrynė jo dailės sluoksnių
1976 m. kovo gaisras sunaikino stogą, lubas, vargonus, suolus ir smarkiai pažeidė didįjį bokštą. Parapija nurodo, kad bažnyčia buvo atstatyta per devynis mėnesius, o AUTC remontą datuoja 1977 m. Prieš šimtmečio minėjimą 2006-2008 m. dar kartą atnaujintas stogas, langai, eksterjero ir interjero apdaila bei įrengtas išorės apšvietimas.
Dėl šių netekčių dabartinio interjero nereikėtų vadinti nepakitusiu 1908 m. cerkvės vidumi. AUTC pabrėžia išlikusį puošnų, stačiatikių cerkvei būdingą erdvės ir dekoro charakterį, o bažnyčios inventoriais paremti aprašai mini Jono Janulio darbus, tarp jų 1922 m. sukurtą Golgotos kompoziciją, Petro Kalpoko paveikslą „Šv. Zita“ ir medines šventųjų skulptūras. Tai skirtingos kilmės katalikiškojo laikotarpio dailės vertybės, ne automatiškai pirminio ikonostaso dalys.
Mišių laikas nėra turistinio atvirumo grafikas
2026-07-21 oficiali parapijos ir Šiaulių vyskupijos informacija sutapo: sekmadieniais Mišios aukojamos 8.00, 10.00 ir 12.00 val., šeštadieniais 10.00 ir 18.00 val., šiokiadieniais 8.00 ir 18.00 val. Parapijos raštinė darbo dienomis skelbia 9.00-13.00 ir 14.00-18.00 val., o savaitgaliais bei švenčių dienomis priima prieš ir po Mišių. Grafikas gali keistis, todėl prieš specialiai vykdami tikrinkite oficialų puslapį.
Raštinės ir Mišių laikas nėra atskiras turistinio lankymo grafikas. Oficialūs puslapiai neskelbia, kad interjeras laisvai atviras visą dieną, taip pat nepateikia patvirtinto viso maršruto prieinamumo vežimėliui. Jei svarbus įėjimas be laiptų, grupinė ekskursija ar fotografavimas, susisiekite su parapija iš anksto. Įėjimo bilietas į pamaldas netaikomas, tačiau viduje laikykitės tylos, nefotografuokite žmonių be sutikimo ir per liturgiją elkitės kaip jos dalyviai, o ne kaip ekskursijos grupė.
