- Vieta
- Gandinga, Plungės rajono savivaldybė
- Regionas
- Žemaitija
- Tipas
- nacionalinės reikšmės I tūkstantmečio-antrojo tūkstantmečio vidurio piliakalnis, pagrindinė Gandingos archeologinio komplekso kuršių pilies vieta
- Adresas
- Gandingos Piliakalnio g., Gandingos k., Nausodžio sen., Plungės r.
- Koordinatės
- 55.88665, 21.77168
- Kiek skirti laiko
- 1-1,5 val. piliakalniui, papiliui ir Babrungo pakrantės takui; 2-3 val. platesniam archeologinio komplekso maršrutui
- Geriausias metas
- pavasarį prieš sulapojant arba spalvingą rudenį, kai geriausiai matyti pylimai ir Babrungo slėnis; po lietaus statūs šlaitai slidūs
Gandingos piliakalnis, Gondingos piliakalnis, Gondingos pilis, Pilies kalnas, Gandinga Hillfort I
Google kortelės Gandingos I piliakalnis yra pagrindinė Gondingos pilies kalva, ne visas penkių piliakalnių kompleksas
Tiksli kortelė veda į Gandingos kaimo rytinį pakraštį, ties 55.8866547, 21.7716818. Kultūros vertybių registre visas kodu 23967 saugomas kompleksas vadinamas Gandingos piliakalniu su papiliu ir gyvenviete, o pagrindinė pilies kalva turi atskirą kodą 5468. Google pridėtas romėniškas skaičius I padeda ją atskirti nuo Gandingos piliakalnio II bei netolimų Nausodžio ir Varkalių kalvų.
Atvykstama Gandingos Piliakalnio gatve; vietos takai leidžiasi į Babrungo slėnį ir kyla ant kalvos. Piliakalniui, papiliui bei pakrantės atkarpai skirkite 1-1,5 valandos, o platesniam maršrutui iki kitų archeologinių objektų - 2-3 valandas. Tai nemokama lauko vieta be nustatyto darbo laiko ar bilietų kasos.
Kelias ir upės slėnio takas nėra tas pats, kas pasiekiama piliakalnio aikštelė. KVR fiksuoja stačius, vietomis iki 40 m aukščio ir nuošliaužų paveiktus šlaitus; po lietaus gruntas, žolė bei akmenys būna slidūs. Vežimėliu galima apžiūrėti dalį papėdės kraštovaizdžio, bet pakilimas į viršų nėra bekliūtis maršrutas.
Babrungas ir daubos sudarė natūralią gynybą, o vakaruose pilį uždarė 70 metrų pylimas
Piliakalnis įrengtas Babrungo dešiniojo kranto aukštumos kyšulyje, kurį iš šiaurės, rytų ir pietų juosia upė bei jos slėnis. KVR aikštelę aprašo kaip ovalią, šiaurės-pietų kryptimi pailgą, maždaug 80 x 35 m dydžio. VLE, remdamasi ankstesne matavimo tradicija, pateikia 100 x 55 m, todėl skirtingi skaičiai greičiau žymi nevienodai apibrėžtus aikštelės pakraščius, o ne du piliakalnius.
Vakariniame ir šiaurės vakariniame aikštelės krašte supiltas 70 m ilgio, apie 30 m pločio ir iki 4 m aukščio pylimas. Pietiniame krašte yra dar vienas, maždaug 8 m pločio ir iki 1 m aukščio pylimas, rytiniame šlaite - natūrali iki 70 m ilgio terasa. VLE senesniame apraše didžiojo pylimo aukštis nuo gretimo griovio skaičiuojamas iki 8 m, todėl vietoje svarbiau atpažinti jo lanko formą nei ieškoti vieno absoliutaus aukščio.
Babrungas ne tik saugojo. Upė paplovė kyšulį, dalis aikštelės ir rytinių, pietvakarių bei šiaurinių šlaitų nuslinko. XX a. pradžioje Liudvikas Krzywickis tyrė į upę griūvantį pakraštį ir pylime fiksavo kelis įtvirtinimų atnaujinimo etapus. Todėl eiti prie pat skardžio briaunos ar trumpinti kelią šlaitu reiškia ardyti archeologinį objektą.
Pilies kalva, papilys ir šešių hektarų gyvenvietė sudarė vieną gyvenamąjį bei gynybinį centrą
Vakarinėje piliakalnio pusėje plyti atskiras papilys - didelė, netaisyklinga aikštelė su savo žemu pylimu ir grioviu. Papilys buvo tarpinė erdvė tarp stipriausiai įtvirtintos pilies ir kasdienės gyvenvietės, todėl žiūrint vien nuo viršūnės prarandama didžioji komplekso mastelio dalis.
Senovės gyvenvietė užima apie 6 ha. Joje išlikęs iki 60 cm storio tamsios žemės kultūrinis sluoksnis su židiniais, degusiais akmenimis, geležies gargažėmis, molio tinku ir kitais archeologiniais radiniais. Tai rodo gyvenimą, amatus ir pastatus papėdėje, nors paviršiuje šiandien matoma pieva bei dirbta žemė, o ne atkurti namai.
Kompleksas datuojamas I tūkstantmečiu po Kristaus-antrojo tūkstantmečio viduriu. 1949 ir 1964 m. vietą žvalgė Istorijos instituto archeologai, 2007 bei 2009 m. atlikti nedideli žvalgomieji tyrimai. Tyrimų plotai buvo maži, todėl radinių nebuvimas viename šurfe nereiškia, kad visa didelė gyvenvietė tuščia; lygiai taip pat pavienis radinys neleidžia atkurti viso miesto plano.
1253 metų Gandingen vardas sieja kalvą su kuršių Ceklio žemės politiniu žemėlapiu
KVR Gandingos piliakalnį sieja su 1253 m. balandžio 5 d. Livonijos ordino ir Kuršo vyskupo Heinricho pietinių kuršių žemių dalybų dokumente minima pilimi Gandingen, Gandinghen arba Gandinga. Vardas įrašo vietą į Ceklio, vienos kuršių žemių, struktūrą ir yra tvirtesnis atspirties taškas nei vėlyvos kovų su kryžiuočiais legendos.
Penkių piliakalnių, kapinynų, alkakalnio ir gyvenviečių telkinys rodo, kad Babrungo vingiai buvo ne pavienė slėptuvė, o reikšmingas centras. Vis dėlto ne visos kalvos veikė vienu metu ir ne kiekviena buvo atskira pilis. Archeologinis kompleksas nusako erdvinį vertybių telkinį, o ne vienu laikotarpiu stovėjusį penkių pilių miestą.
Maždaug 0,84 km į šiaurės vakarus yra Gandingos kapinynas. Jame rasti XI-XII a. nedegintų mirusiųjų kapai, taip pat pavienių V-VIII a. dirbinių: pasaginių segių, kryžinių smeigtukų, ietigalių ir molinių svarelių. Apieros kalnu vadinamas alkakalnis yra dar toliau, apie 2,4 km nuo pagrindinio piliakalnio, todėl jo negalima sutapatinti su pilies aikštele.
Naujas istorinis tyrimas paneigia paprastą pasakojimą, kad Gandingos miestas sudegė ir persikėlė į Plungę
Populiariuose aprašuose kartojama, kad didelis Gandingos miestas gyvavo iki XVII a., jį sunaikino švedai bei maras, o gyventojai persikėlė į Plungę. 2022 m. Lietuvos istorijos instituto tyrėjas Jonas Drungilas, išnagrinėjęs archeologinius, istorinius, geografinius ir kalbinius duomenis, padarė kitą išvadą: archeologinių XVI-XVII a. miestelio prie Gandingos piliakalnio įrodymų nėra.
1567-1570 m. dokumentuose šalia Gandingos vartotas žodis mesto nebūtinai reiškė fiziškai čia buvusį miestą. Vėlesni 1592 ir 1597 m. šaltiniai rodo, kad Gandingoje funduota bažnyčia iš tiesų buvo dabartinės Plungės vietoje. Tikėtina, kad prie dvaro augusi gyvenvietė laikinai pasiskolino Gandingos valsčiaus vardą, o nuo 1570 m. vis dažniau vadinta Plunge.
Todėl Plungė turi administracinę ir vardų istorijos sąsają su Gandinga, bet nebuvo visas nuo piliakalnio perkeltas miestas. Šis patikslinimas nesumenkina vietos: XIII a. kuršių centras, vėlesnė Gandingos tijūnystė ir XVI a. Plungės augimas yra trys skirtingi, tarpusavyje susiję istorijos sluoksniai.
Lobiai, požemiai ir Gonda priklauso tautosakai, o draustinio kraštovaizdis yra dokumentuota vertybė
KVR įvardija su kalnu susijusius pasakojimus apie urvus ir paslėptus turtus. Viename padavime švedų lobį saugo velniai, kitame vietovardis siejamas su medžioklėje dingusia kunigaikščio dukterimi Gonda. Tai svarbi vietos atmintis, bet požeminių menių, lobio ar istorinės Gondos archeologija nepatvirtino.
Piliakalnis yra 1960 m. įsteigtame 255,37 ha Gandingos kraštovaizdžio draustinyje, kuris saugo Babrungo šlaitus, griovas, archeologines vietas ir Natura 2000 buveines. Miškingame slėnyje saugomos natūralios pievos, šaltiniuotos pelkės, aliuviniai, šlaitų bei plačialapiai miškai ir upės sraunumos. Todėl tako vertė nenutrūksta nulipus nuo pilies kalno.
Neieškokite legendinių turtų kasdami ar naudodami metalo ieškiklį - kultūrinio sluoksnio ardymas saugomame archeologijos paminkle yra neteisėtas. 2026 m. liepos 13 d. tiksli Gandingos I piliakalnio Google kortelė turėjo 234 atsiliepimus ir 4,8 balo iš 5 vidurkį. Įvertinimas viršija 4,5 ribą, bet takų ir šlaitų būklę vis tiek reikia vertinti vietoje.
