Plungės Laisvės alėja ir Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas: Oginskių bulvaras ir 1992 m. atstatytas Laisvės paminklas

Laisvės alėja yra vieša pėsčiųjų ašis, o žemėlapio žymė rodo patį paminklą

Koordinatės 55.914926, 21.844279 nuveda prie Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio paminklo Laisvės alėjoje, netoli dvaro parko vartų. Žymė rodo memorialą, ne visos alėjos vidurį. Iš čia viena kryptimi atsiveria liepų juosiama miesto perspektyva, o kitoje pusėje prasideda Plungės dvaro ir parko aplinka.

Alėja ir paminklo prieigos yra nemokama vieša lauko erdvė. Atskiros kasos, turistinio darbo laiko ar bilieto nėra, tačiau per Vasario 16-osios minėjimus, miesto šventes ir kitus renginius prieigos gali būti laikinai keičiamos. Aktualią programą prieš kelionę tikrinkite Plungės rajono savivaldybės puslapyje.

Pagrindinė alėjos dalis yra grįsta ir daugiausia lygi, joje įrengti suolai bei šviestuvai. Pats obeliskas pakeltas ant kelių pakopų, tačiau angelą, datas ir reljefus galima apžiūrėti nuo prieigos dangos. Po lietaus, rudenį nukritus lapams ar žiemą danga gali būti slidi, todėl judėjimo sąlygas vertinkite vietoje ir nelipkite ant memorialo.

Mykolo Oginskio bulvaras miestą su dvaro parku sujungė dar XIX a. pabaigoje

Plungės rajono savivaldybės ir Žemaičių dailės muziejaus paskelbtoje alėjos istorijoje nurodoma, kad viešasis bulvaras suprojektuotas XIX a. pabaigoje kunigaikščio Mykolo Oginskio užsakymu. Jis buvo skirtas ne vien dvaro reprezentacijai, bet ir miestelėnų pasivaikščiojimams bei poilsiui. Dvi poros liepų eilių, iš viso keturios eilės, kūrė aiškią žalią ašį tarp miesto ir rezidencijos.

XIX-XX a. sandūroje vieta vadinta Liepų arba tiesiog Bulvaro gatve. Atkūrus Lietuvos valstybę ji tapo Laisvės alėja, o tarpukariu čia telkėsi savivaldos įstaigos, paštas, telegrafas, mokykla, šaulių klubas, kino teatras ir kitos miestui svarbios vietos. Bulvaras buvo ne dekoratyvus parko pakraštys, bet reprezentacinė kasdienio miesto gyvenimo scena.

Sovietmečiu gatvė pervadinta Žemaitės alėja, tačiau jos istorinė ašis ir liepų ritmas išliko. Rekonstruojant alėją išsaugotas keturių eilių želdinių principas, atnaujintos dangos ir mažoji architektūra. Prie Vytauto gatvės stovintis Šv. Florijono paminklas ir parko pusėje esantis Nepriklausomybės paminklas yra du atskiri objektai abiejuose istorinio pasivaikščiojimo galuose.

1928-ieji žymi pirmojo paminklo pradžią, o 1931-ieji - dokumentuotą užbaigimą

Trumpose enciklopedinėse santraukose Plungės Laisvės paminklas kartais datuojamas 1928 m. Vis dėlto KVR ir Plungės savivaldybės paskelbti archyviniai duomenys rodo ilgesnę eigą: Lietuvos nepriklausomybės dešimtmečiui skirtas kūrinys, spėjama, Pavasarininkų organizacijos rūpesčiu pradėtas statyti 1928 m., o vietos laikraštis jo užbaigimą fiksavo 1931 m. rugsėjį. Patikimo iškilmingo atidengimo aprašymo ar tikslios datos tyrėjams rasti nepavyko.

Pirmojo projekto autorius dokumentuose neįvardytas. 1931 m. spaudos žinutė leidžia manyti, kad Plungės ir Rietavo paminklus darė tas pats savamokslis meistras Kleinauskis, kurio vardas nežinomas. Todėl Kleinauskį galima vadinti tik tikėtinu autoriumi, o ne neginčijamai nustatytu profesionaliu skulptoriumi.

Tarpukario spaudoje originalas aprašytas kaip maždaug 18 m aukščio cementinis obeliskas su 3 m balta gipsine sparnuotos moters figūra. Ji laikė vainiką ir kalaviją, per krūtinę turėjo juostą su nepatvirtintu užrašu Laisvė arba Lietuva. Šonuose buvo Plungės herbas, Žemaitijos meška ir, kaip manoma, Vytauto Didžiojo ženklas, o kompozicijos kampuose stovėjo vazonai su Gediminaičių stulpų motyvais.

Apie 8000 litų kainavusi statyba kokybės neužtikrino. Netrukus nukrito skulptūros ranka su kalaviju, byrėjo herbai, o pats aukštas statinys pasviro. Tai dokumentuota to meto spaudoje; pasakojimą, kad paminklą tyčia apdaužė miestiečiai, reikia skirti nuo liudininkų teiginio, jog dalys nukrito dėl prastos konstrukcijos.

Dabartinį obeliską atpažinsite iš vario angelo, dviejų Plungės herbų ir Gediminaičių stulpų

Kultūros vertybių registre paminklas įrašytas unikaliu kodu 4502 kaip pavienis regioninės reikšmės dailės ir istorijos objektas. Saugoma maždaug 100 kv. m teritorija patenka ir į Plungės dvaro sodybos teritoriją. Vertę sudaro ne vien angelas, bet visa laiptuota obelisko kompozicija, jos įrašai, heraldika, keturi aštuoniakampiai betono stulpai ir ryšys su dvaro parko prieigomis.

Pietinėje dabartinio paminklo pusėje pritvirtintas sparnuotas Laisvės angelas: viena ranka jis virš galvos kelia vainiką, kita žemyn laiko kalaviją. Žemiau įrėžtos datos 1918-1928. Rytinėje ir vakarinėje pusėse yra du dabartinio Plungės herbo atvaizdai su javų pėdu ir Apvaizdos akimi, o visas obeliskas apjuostas reljefiniais Gediminaičių stulpais.

Dabartinės skulptūros ir herbų autorius yra plungiškis skulptorius Vilimas Ketvirtis. Savivaldybės istorijoje angelas vadinamas žalvariniu ir nurodoma, kad jis nulietas Sankt Peterburge, o herbai - Kaune. KVR vertingųjų savybių apraše vartojamas lieto vario terminas; žalvaris yra vario lydinys, todėl lankytojui saugiausia kalbėti apie tamsiai patinuojantį vario lydinio dekorą.

1992 m. kūrinys nėra tiksli visų tarpukario detalių kopija. Vietoj senojo Plungės herbo, Žemaitijos meškos ir galimo Vytauto ženklo šiandien matomi du Plungės herbai, o angelo juostos užrašo nėra. Šie skirtumai svarbūs: archyvinė ikonografija padėjo atkurti bendrą siluetą, bet istorijos spragos neleido grąžinti kiekvienos detalės.

Sovietų valdžia originalą nugriovė, o 1992 m. miestui sugrąžinta rekonstrukcija

Tarpukario paminklas iro dar iki okupacijos. Savivaldybės surinktoje spaudos medžiagoje minima, kad pažeista Laisvės figūra galėjo būti nuimta 1936 m., tačiau šios datos nereikėtų painioti su viso obelisko sunaikinimu. KVR griovimą datuoja apytikriai 1950-1953 m., o VLE trumpai nurodo apie 1953 m.; tiksli diena nėra patikimai nustatyta.

Sunaikinus valstybingumo ženklą ir Laisvės alėją pervadinus Žemaitės vardu, vietos simbolinė reikšmė neišnyko. 1988 m. alėjoje vėl iškelta Lietuvos trispalvė, 1990 m. rudenį sugrąžintas atskiras Šv. Florijono paminklas, o 1992 m. atstatytas Nepriklausomybės dešimtmečio memorialas. Taip keli skirtingi miesto atminties ženklai grįžo ne vienu metu ir neturėtų būti suplakti į vieną objektą.

Atstatytas paminklas 1992 m. rugsėjo 7 d. pašventintas minint Plungės savivaldos 200 metų sukaktį; apeigoms vadovavo vyskupas Antanas Vaičius. Istorinė jo vertė kyla ne iš išlikusios 1931 m. medžiagos, o iš toje pačioje alėjos ašyje atkurto silueto, viešos atminties ir aiškiai matomų 1918-1928 datų.

Geriausias maršrutas eina nuo Šv. Florijono per liepų perspektyvą iki dvaro parko

Pasivaikščiojimą pradėkite ties Vytauto gatve ir Šv. Florijono paminklu, tada lėtai eikite liepų alėja. Stebėkite ne tik želdinius, bet ir pastatų mastelį: buvusi reprezentacinė gatvė padeda suprasti, kaip Oginskių dvaras buvo susietas su miestelio viešuoju gyvenimu. Šv. Florijonas yra savarankiškas senesnės kilmės miesto simbolis, o ne Nepriklausomybės memorialo dalis.

Prie Laisvės paminklo pirmiausia perskaitykite visą laiptuoto obelisko siluetą, tada prieikite prie angelo, kalavijo, vainiko ir datų. Apeikite statinį iš abiejų šonų, kad pamatytumėte herbus ir Gediminaičių stulpų reljefus. Žvelgiant nuo parko pusės geriausiai atsiskleidžia paminklo vieta tarp miesto alėjos ir dvaro vartų.

Alėjai ir memorialui paprastai pakanka 30-45 minučių. Toliau verta eiti į Plungės Oginskių dvaro parką, o miesto pusėje maršrutą pratęsti iki Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios. Jei norite fotografuoti be renginio įrangos ir žmonių srauto, rinkitės eilinę šviesią dieną; jei norite pamatyti gyvą valstybės atminties praktiką, iš anksto patikrinkite Vasario 16-osios ar kitų minėjimų programą.