Miestų objektai ir sakralinis paveldas

Anykščių Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia - aukščiausia dvibokštė neogotikinė bažnyčia Lietuvoje, kurios bokštai siekia 79 m. Statyta 1899-1909 m., ji yra Anykščių miesto dominantė, o viename jos bokšte įrengta apžvalgos aikštelė su plačia Šventosios slėnio panorama.

Antalieptės basųjų karmelitų vienuolynas su Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia - vėlyvojo baroko ansamblis prie Šventosios upės Zarasų rajone. Dvibokštė bažnyčia 1732-1760 m. pastatyta Livonijos kašteliono J. M. Strutinskio lėšomis; po ja driekiasi trinavė kripta su dvylika rūsių. Buvęs vienuolynas šiandien pritaikytas lankytojams.

Ateitininkų sąjungos rūmai Laisvės al. 13 yra vienas įdomiausių Kauno tarpukario architektūros lūžio objektų. 1926 m. pradėti kaip ateitininkų studentų bendrabutis pagal Felikso Vizbaro istorizmo formų projektą, apie 1929 m. iškilę rūmai 1931 m. buvo Algirdo Šalkauskio modernizuoti, o šiandien veikia kaip KTU III rūmai.

Aukštesnioji technikos mokykla Kaune - Tvirtovės al. 35 stovintys Stasio Kudoko projektuoti 1937-1938 m. techninio švietimo rūmai. Pastatas žymi tarpukario Lietuvos inžinerinio mokymo ambiciją, šiaurinės Kauno dalies plėtrą ir modernizuoto istorizmo kryptį, o šiandien veikia kaip Lietuvos inžinerijos kolegijos erdvė.

Biržų evangelikų reformatų bažnyčia yra 1867-1874 m. pagal Rygos architekto Heinricho Schello projektą pastatyta neogotikinė raudonų plytų šventovė - Šiaurės Lietuvos reformacijos centras, tęsiantis nuo 1584 m. siekiančią Radvilų remtos bendruomenės istoriją.

Biržų pėsčiųjų tiltas per Širvėnos ežerą - ilgiausias pėsčiųjų tiltas Lietuvoje (525 m), jungiantis Biržų miestą su Astravo dvaru; jis nutiestas per seniausią šalies dirbtinį ežerą, kurį dar XVI a. supylė Radvilos, kad gintų Biržų pilį.

Buvę Kauno centrinio pašto rūmai Laisvės alėjoje yra vienas svarbiausių tarpukario Kauno modernizmo pastatų: 1930-1932 m. Felikso Vizbaro projektuotas valstybės ryšių centras jungia funkcionalistinį planavimą, tautinio stiliaus dekorą ir UNESCO pripažinto modernistinio Kauno kontekstą.

Darbo rūmai Kaune, dabartinis Kauno kultūros centras, yra 1938-1940 m. suformuotas tarpukario darbininkų kultūros ir savišvietos centras. Vytauto pr. 79 stovintis Adolfo Lukošaičio ir Antano Novickio pastatas jungia griežtą modernistinį fasadą, turtingą kultūrinę programą, nacių Gestapo atmintį ir iki šiol tęsiamą viešos kultūros funkciją.

Dotnuvos vienuolyno ansamblis - Kėdainių krašto sakralinio paveldo vieta, kur 1701 m. įsteigto bernardinų vienuolyno ir 1773-1810 m. mūrinės bažnyčios istorija susipina su 1830-1831 bei 1863-1864 m. sukilimų atmintimi, 1864 m. vienuolyno uždarymu ir 1990 m. čia atgimusiu kapucinų gyvenimu.

Dubingių tiltas per Asvejos ežerą yra vienas atpažįstamiausių Asvejos regioninio parko objektų: 1934 m. inžinieriaus A. Rozenbliumo suprojektuotas medinis tiltas laikomas pirmuoju mediniu tiltu per ežerą Lietuvoje, o po Asvejos vandeniu archeologai aptiko dar senesnio didžiojo tilto polių.

Fiziško auklėjimo rūmai Sporto g. 6 yra tarpukario Kauno sporto ir kūno kultūros valstybės projekto branduolys. 1932-1934 m. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotas pastatas buvo skirtas rengti kūno kultūros mokytojus, kariuomenės instruktorius ir sporto specialistus; šiandien tai Lietuvos sporto universiteto centriniai rūmai.

Joniškio sinagogų kompleksas - retas išlikęs vasarinės (Baltosios) ir žieminės (Raudonosios) sinagogų ansamblis miesto centre; restauruotos sinagogos veikia kaip Joniškio istorijos ir kultūros muziejaus erdvės, pasakojančios krašto žydų bendruomenės istoriją.

Kaišiadorių Kristaus Atsimainymo katedra - neogotikinė Kaišiadorių vyskupijos šventovė, baigta statyti 1932 m. ir 1936 m. konsekruota katedra. Nuo 2017 m. joje įrengta palaimintojo Teofiliaus Matulionio koplyčia su jo relikvijomis, o kriptoje palaidoti pirmieji vyskupijos ganytojai.

Kauno apskrities savivaldybės rūmai Vytauto pr. 91 yra vienas didžiausių tarpukario Lietuvos administracinių pastatų, 1932-1934 m. projektuotas Vytauto Landsbergio-Žemkalnio. Jo šviesus granitinis fasadas, tamsūs labradoro portalai ir moderni gelžbetoninė konstrukcija rodo laikinosios sostinės reprezentacinę ambiciją, o vėlesnė sovietų saugumo istorija suteikia pastatui sunkų atminties sluoksnį.

Kauno arkikatedra bazilika Vilniaus gatvėje yra pagrindinė Kauno arkivyskupijos šventovė ir vienas didžiausių Lietuvos gotikos sakralinių pastatų, siejamas su XV a. miesto augimu, katedros statusu ir tarpukario bažnytine istorija.

Kauno choralinė sinagoga E. Ožeškienės g. 13 yra 1872 m. pastatyta Ohel Jaakov sinagoga ir viena svarbiausių išlikusių Kauno žydų sakralinio paveldo vietų. Valstybės saugomas nacionalinės reikšmės objektas tebėra veikianti maldos vieta, o jos istorija jungia gubernijos laikotarpio architektūrą, tarpukario litvakų kultūrą, Holokausto atmintį ir pokario išgyvenusiųjų susitikimų vietą.

Kauno evangelikų reformatų bažnyčia E. Ožeškienės g. 41 yra retas tarpukario modernistinės sakralinės architektūros pavyzdys. 1937 m. Karolio Reisono parengtas projektas pakeitė Vaclovo Michnevičiaus neogotikinę idėją, o bažnyčios istorija veda nuo dar nespėtų pradėti pamaldų per sovietinius sandėlius ir sporto salę iki 2019 m. grąžinimo tikintiesiems bei 2026 m. pradėtos bokšto atkūrimo istorijos.

Kauno IX fortas yra Kauno tvirtovės dalis, vėliau tapusi kalėjimu, NKVD perdavimo punktu ir nacių masinių žudynių vieta; šiandien tai muziejus ir viena svarbiausių Lietuvos atminties erdvių.

Kauno klinikų kompleksas Eivenių g. 2 yra 1937-1939 m. pastatyta Vytauto Didžiojo universiteto ligoninė, iki šiol išlaikiusi pirminę gydymo, mokslo ir studijų paskirtį. Tai vienas didžiausių tarpukario Lietuvos statybos projektų: prancūzų architekto Urbaino Cassano ir Elie Ouchanoffo suprojektuota universitetinė ligoninė su požeminiais tuneliais, 75 m kaminu, raudonų stogų korpusais ir nacionalinio kultūros paminklo statusu.

Kauno miesto ligonių kasos rūmai - 1933-1935 m. A. Mickevičiaus ir Miško gatvių kampe pastatytas Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir Antano Novickio projektuotas sveikatos apsaugos modernizmo pastatas. Jis buvo skirtas ligonių kasų administracijai, draudimo operacijoms ir ambulatorijoms, o šiandien čia veikia Kauno miesto poliklinikos Centro padalinys.

Kauno rotušė, vadinama Baltąja gulbe, yra Rotušės aikštės ašis ir vienas svarbiausių senojo Kauno savivaldos pastatų: XVI a. pradėta mūryti rotušė šiandien veikia kaip Kauno miesto muziejaus erdvė.

Kauno sporto halė Perkūno al. 5 yra 1939 m. pastatyta pirmoji Europoje specialiai krepšiniui projektuota arena. Anatolijaus Rozenbliumo inžinerinis sprendimas su keturiomis 60 m plieninėmis arkomis ir Stasio Kudoko architektūrine dalimi sukūrė vietą, kurioje vyko 1939 m. Europos vyrų krepšinio čempionatas ir kur dešimtmečius gyveno Kauno „Žalgirio“ atmintis.

Kauno Šv. arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčia, dažnai vadinama Soboru, yra vienas ryškiausių Laisvės alėjos ir Nepriklausomybės aikštės akcentų. 1890-1895 m. pastatytas kaip Kauno tvirtovės stačiatikių įgulos soboras, nuo 1919 m. jis tapo katalikiška Lietuvos kariuomenės įgulos bažnyčia, sovietmečiu buvo paverstas vitražo ir skulptūros galerija, o po 1991 m. grąžintas Kauno arkivyskupijai.

Kauno Šv. Gertrūdos bažnyčia - viena seniausių ir savičiausių gotikinių šventovių Lietuvoje, pasislėpusi mažame kiemelyje prie Laisvės alėjos. Raudonų plytų vienanavę bažnyčią globoja marijonai; joje saugomas garsus Stebuklingasis Kryžius, o rūsyje veikia žvakių šventovė.

Kauno Šv. Jurgio Kankinio bažnyčia ir bernardinų vienuolynas prie Kauno pilies yra vienas seniausių Kauno sakralinių kompleksų: vėlyvosios gotikos raudonų plytų ansamblis, grįžęs pranciškonų bendruomenei po sudėtingo XX a.

Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero (jėzuitų) bažnyčia dviem barokiniais bokštais dominuoja Rotušės aikštės pietinėje pusėje. Kartu su jėzuitų vienuolynu ir gimnazija ji sudaro ištisą senamiesčio kvartalą; per amžius bažnyčia priklausė jėzuitams, pranciškonams, buvo paversta stačiatikių soboru ir sovietine sporto sale, kol galiausiai vėl grįžo jėzuitams.

Kauno totorių mečetė - Totorių g. 6 Ramybės parke stovinti 1930-1932 m. pastatyta mūrinė mečetė, sukurta kaip Vytauto Didžiojo jubiliejaus laikų paminklas Lietuvos totorių bendruomenei. Tai valstybės saugomas nacionalinės reikšmės objektas, šiandien vėl veikiantis kaip Kauno musulmonų maldos namai.

Kauno valstybinė filharmonija įsikūrusi buvusiuose Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijos ir Seimo rūmuose - 1925-1929 m. Edmundo Fryko projektuotame viename prestižiškiausių tarpukario valstybės institucijų pastatų Kaune. Čia veikė Teisingumo ministerija ir Vyriausiasis tribunolas, vyko Neumanno-Sasso procesas, 1936-1940 m. posėdžiavo Ketvirtasis Seimas, o nuo 1961 m. pastatas tapo svarbia Kauno koncertinio gyvenimo erdve.

Kauno Vytauto Didžiojo bažnyčia, kauniečių vadinama Vytautine, laikoma seniausia Kauno bažnyčia ir vienintele lotyniško kryžiaus plano gotikine šventove Lietuvoje. Stūksanti ant Nemuno kranto, ji siejama su Vytauto Didžiojo atminimu, saugo potvynių žymes ant sienos ir kanauninko Juozo Tumo-Vaižganto kapą.

Kavarsko šv. Jono šaltinis prie Šventosios - tufo versmė ir sena šventvietė, saugoma kaip hidrogeologinis gamtos paveldo objektas ir vaizduojama miestelio herbe. Greta jos, miesto kapinėse, sumūryta atskira Lurdo grota, todėl Kavarskas jungia dvi susijusias sakralines vietas, kurias žmonės lanko per šv. Jono atlaidus.

Kėdainių minaretas - retas osmaniško stiliaus mūrinis bokštas buvusio dvaro parke, apie 1880 m. pastatytas generolo Eduardo Totlebeno Rusijos ir Turkijos karui atminti. Tai vienintelis atskirai stovintis minaretas Lietuvoje; svarbu žinoti, kad jis niekada nebuvo religinis pastatas, o parko puošmena ir apžvalgos bokštas.

Kėdainių senamiestis yra vienas ryškiausių Lietuvos istorinių miestų centrų, kuriame Didžioji ir Senoji Rinkos, Radvilų paveldas ir mauzoliejus, skirtingų konfesijų maldos namai ir Nevėžio pakrantė rodo daugiakultūrį miesto veidą.

Kėdainių Šv. Juozapo bažnyčia - vėlyvojo baroko dvibokštė medinė šventovė, kurią 1766 m. ant mūrinio pamato pastatė karmelitai. Kryžiaus plano, trijų navų bažnyčia su atskira medine varpine ir gerbiamu Šv. Juozapo paveikslu sovietmečiu buvo paversta sandėliu, o 1991 m. vėl pašventinta ir tapo arkivyskupijos piligrimine šventove.

Krekenavos bazilika yra viena svarbiausių Panevėžio krašto Marijos šventovių: 1902 m. pastatyta mūrinė dvibokštė bažnyčia su neogotikos bruožais, garbinamu Marijos paveikslu ir mažosios bazilikos statusu.

Kristaus Prisikėlimo bazilika Žaliakalnyje yra Kauno modernizmo ir valstybingumo simbolis: tarpukario nepriklausomybės paminklo idėja, sovietmečio pertrauka, balta vertikali architektūra ir miesto panorama nuo terasos.

Lietuvos banko rūmai Kaune yra 1925-1928 m. Mykolo Songailos projektuoti centrinio banko rūmai, pastatyti laikinojoje sostinėje įtvirtinant litą ir modernią finansų sistemą. Monumentalus eksterjeras, operacijų salė, saugyklos, Milners durys, senasis liftas ir Voldemaro butas daro juos vienu prabangiausių tarpukario Kauno interjerų.

Linkuvos Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia ir buvęs karmelitų vienuolynas - vienas didžiausių išlikusių vienuolynų ansamblių krašte. 1634 m. įkurtą vienuolyną garsina senoji Škaplierinės atlaidų tradicija, o renesansinę bažnyčią supa trijų korpusų mūrinis vienuolynas su kiemu.

Minčios vandens malūnas Tauragnų seniūnijoje yra registrinis kultūros paveldo objektas Aukštaitijos nacionaliniame parke: medinis vandens malūnas prie Minčios upelio, siejamas su 1792 m. atstatymu, 1863 m. sukilimo atmintimi ir šiandien veikiančia poilsio bei pramogų sodyba.

Palėvenės Šv. Domininko bažnyčia ir dominikonų vienuolynas - svarbiausias vėlyvojo baroko ansamblis Aukštaitijoje, kurio pradžia siekia 1676 m. Kryžiaus plano bažnyčioje išliko vienas originaliausių liaudiškojo baroko altorių rinkinių, o 1858 m. čia vyskupas Motiejus Valančius įsteigė vieną pirmųjų Lietuvos blaivybės brolijų.

Palūšės Šv. Juozapo bažnyčia yra viena atpažįstamiausių Aukštaitijos nacionalinio parko sakralinių vietų: 1757 m. pastatyta medinė bažnyčia su atskira aštuonkampio plano varpine stovi Lūšių ežero ir Palūšės kaimo kraštovaizdyje.

Panevėžio Kristaus Karaliaus katedra yra Panevėžio vyskupijos centras, 1926 m. paskirta būsima katedra ir 1933 m. konsekruota 55 m ilgio neobarokinė šventovė su didinga freska, 1931 m. Goebelio vargonais, Apoldoje lietais varpais ir Maironio atmintimi.

Pažaislio vienuolynas prie Kauno marių yra svarbiausias Lietuvos baroko ansamblis, siejamas su Pacų fundacija, kamalduliais, itališka architektūra, freskomis ir šiandien veikiančia sakraline bei kultūrine erdve.

Pažangos rūmai Laisvės alėjoje yra 1933-1934 m. Felikso Vizbaro projektuotas reprezentacinis tarpukario biurų pastatas, kuriame veikė AB „Pažanga“, Lietuvos tautininkų sąjungos vadovybė, „Lietuvos aido“ redakcijos ir kitos politinės bei kultūrinės organizacijos. Jo fasade moderni biurų logika susitinka su tautinio stiliaus dekoru, balkonais, lenktais vitrininiais langais ir Laisvės alėjos miesto scena.

Perkūno namas Kaune yra vienas ryškiausių Lietuvos vėlyvosios gotikos miestietiškos architektūros objektų. Nors vardas gimė iš 1818 m. rastos figūrėlės ir romantinės Perkūno šventyklos legendos, dokumentai rodo daug žemiškesnę pradžią: tai buvo turtingo Kauno miestiečio gyvenamasis namas, vėliau tapęs jėzuitų koplyčia, teatru, dvasininkų būstu ir restauruotu paveldo objektu.

Pienocentro rūmai Laisvės alėjos ir S. Daukanto gatvės kampe yra vienas ryškiausių Kauno tarpukario funkcionalizmo pastatų. 1931-1934 m. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio ir Karolio Reisono projektuotas administracinis, komercinis ir gyvenamasis pastatas rodė, kokią ekonominę ir reprezentacinę galią turėjo Lietuvos pieno kooperacija.

Prekybos, pramonės ir amatų rūmai K. Donelaičio gatvėje yra 1937-1939 m. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotas tarpukario Lietuvos verslo institucijos pastatas. Iš išorės tai santūrus modernizmo ir klasikinės reprezentacijos derinys su arkiniais granito portalais, o viduje paveldo registras fiksuoja Petro Kalpoko freskas, Stasio Ušinsko vitražus, Broniaus Pundziaus reljefus ir kitą retą dailės bei interjero paveldą.

Salako Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios bažnyčia - 1906-1911 m. iš lauko akmenų sumūryta įspūdinga neoromaninė su neogotikos bruožais šventovė, kurios bokštas siekia apie 72 m ir laikomas viena aukščiausių akmeninių bažnyčių Lietuvoje.

Senoji Zapyškio Šv. Jono Krikštytojo bažnyčia - viena ikoniškiausių Lietuvos gotikos šventovių, vienišai stovinti ant atviro Nemuno kranto, be bokšto, pievoje. XVI a. raudonų plytų bažnyčią ne kartą siaubė Nemuno potvyniai; šiandien ji veikia kaip kultūros ir koncertų erdvė.

Skarulių Šv. Onos bažnyčia prie Jonavos - viena seniausių ir vertingiausių renesansinių gotikos šventovių krašte, 1622 m. pastatyta Skaruliuose Andriejaus Skorulskio. Joje saugomas senas drožtas altorius ir apaštalų skulptūros, o aplinkinis Skarulių kaimas buvo nukeltas statant Azoto (Achemos) gamyklą, todėl bažnyčia stovi vieniša šalia pramonės komplekso.

Stelmužės Viešpaties Jėzaus Kryžiaus bažnyčia (1650 m.) laikoma seniausia medine bažnyčia Lietuvoje: dvaro sodybos filijinė šventovė su iš trijų pusių 12 kolonų portiku, 1650 m. baroko altoriumi ir sakykla, varpine su 1613 m. varpais ir bažnytinio meno ekspozicija.

Studentų korporacijos „Neo-Lithuania“ rūmai - Parodos g. 26 prie Vytauto parko stovintis Edmundo Alfonso Fryko projektuotas istoristinių formų pastatas. 1928 m. Vasario 16-ąją atidaryti rūmai buvo studentų tautininkų korporacijos organizacinis centras su sale, biblioteka, redakcijomis ir gyvenamaisiais kambariais, o šiandien pastatas siejamas su vaikų ir jaunimo ugdymo bei scenos menų funkcijomis.

Šlyninkos vandens malūnas prie Nikajos upės, netoli Zarasų, yra vienas nedaugelio iki šiol veikiančių Lietuvos vandens malūnų. Jame iki šiol sukasi autentiški girnų ir valcų mechanizmai, malami paveldo miltai, o gretimoje sodyboje kepama tradicinė duona - taip malūnas išlieka gyvas technikos paveldo objektas, o ne tik muziejus.

Taupomųjų kasų rūmai Laisvės al. 96 yra paskutinis didelis tarpukario Laisvės alėjos architektūrinis akcentas: 1938-1940 m. statytas funkcionalistinis valstybės finansų ir administracijos pastatas, kurį projektavo Arnas Funkas, Adolfas Lukošaitis ir Bronius Elsbergas. Rūmai iki sovietų okupacijos nespėjo būti atidaryti, bet iki šiol išlaikė stiprų modernistinės sostinės mastelį.

Tyrimų laboratorija Kaune yra 1933-1935 m. Vytauto Landsbergio-Žemkalnio projektuotas Ginklavimo valdybos pastatas, sukurtas kariniams chemijos, balistikos, metalurgijos ir technikos tyrimams. Šiandien jis veikia kaip KTU Cheminės technologijos fakulteto erdvė ir yra vienas stipriausių Kauno tarpukario funkcionalizmo pavyzdžių.

Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčia ir buvęs bernardinų vienuolynas - vėlyvojo baroko ansamblis Anykščių rajone. Mūrinę bažnyčią 1774-1787 m. statė pagal architektą Martyną Knakfusą; visus keturis frontonus puošia kalti geležiniai kryžiai, o viduje skamba seniausi Anykščių krašto vargonai.

Ugniagesių rūmai Kaune yra 1929-1930 m. pastatyta modernizmo ir Art Deco bruožų gaisrinė, suprojektuota inžinieriaus architekto Edmundo Fryko ir konstruktoriaus Prano Markūno. Lenktas fasadas su garažų vartais, bokšteliais ir miesto tarnybos programa rodo, kaip tarpukario Kaunas net utilitariai infrastruktūrai suteikė reprezentacinį sostinės mastelį.

Vandžiogalos Švč. Trejybės bažnyčia - 1830 m. pastatyta medinė liaudies architektūros šventovė daugiakultūriame Kauno rajono miestelyje. Vandžiogala garsi lietuvių, lenkų, žydų ir rusų istorija, o bažnyčia - viena nedaugelio Vidurio Lietuvos šventovių, kuriose sekmadieniais aukojamos ir lenkiškos pamaldos. Senose kapinėse ilsisi ir Nobelio premijos laureato Czesławo Miłoszo protėviai.

Videniškių vienuolynas Molėtų rajone - retas renesanso ir baroko sandūros sakralinis ansamblis, kunigaikščių Giedraičių fundacija ir vienintelis atgailos kanauninkų (baltųjų augustinų) ordino centras Lietuvoje. Greta Šv. Lauryno bažnyčios stovi buvęs vienuolynas, kuriame šiandien veikia muziejus.

Visaginas - jauniausias Lietuvos miestas, nuo 1975 m. statytas kaip sovietinis atomgradas Ignalinos atominės elektrinės darbuotojams. Suplanuotas drugelio forma pušyne prie Visagino ežero, jis tapo daugiataučiu, rusakalbės daugumos miestu. Visagino miesto muziejus, atvertas 2024 m., pasakoja miesto ir atominės energetikos istoriją.

Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakulteto rūmai A. Mickevičiaus g. 9 yra 1931-1933 m. Vladimiro Dubeneckio suprojektuotas tarpukario Kauno medicinos mokslo pastatas. Šiandien tai LSMU centriniai rūmai, o jų istorija jungia universiteto plėtrą, modernias laboratorijas, pirmąjį Lietuvos krematoriumą ir 1944 m. rūsiuose slėptus Stepono Dariaus ir Stasio Girėno palaikus.

Žaliakalnio funikulierius yra nuo 1931 m. veikiantis Kauno technikos paveldo objektas, jungiantis V. Putvinskio gatvę su Žaliakalniu. 142 m ilgio, 14 laipsnių nuolydžio keltuvas per 1,5 minutės parodo, kaip tarpukario Kaunas sprendė augančio miesto ir šlaitų susisiekimą.

Žemės banko rūmai Kaune yra 1933-1935 m. Karolio Reisono projektuotas banko pastatas prie Vienybės aikštės, šiandien naudojamas kaip KTU centriniai rūmai. Jo santūri architektūra rodo, kaip tarpukario Kauno bankų pastatai judėjo nuo istoristinės reprezentacijos prie šviesos, higienos, funkcijos ir modernizmo.

Žydų bankas Kaune buvo 1924-1925 m. Laisvės al. 106 pastatytas Centralinio žydų banko ir prekybinio pasažo kompleksas, kurį projektavo Grigorijus Mazelis ir Mikas Grodzenskis. Šiandien čia veikia Kauno Tado Ivanausko zoologijos muziejus, o pats banko pasažas yra prarastas paveldo sluoksnis, saugomas kaip reikšminga buvusio užstatymo vieta Kauno Naujamiesčio paveldo registras teritorijoje.

Žiežmarių sinagoga - viena nedaugelio išlikusių medinių sinagogų Lietuvoje. Architektūros tyrimų centras dabartinį pastatą datuoja 1782 m.; po sovietmečio apleistumo sinagoga restauruota ir 2021 m. atverta kaip kultūros erdvė, sauganti Žiežmarių žydų bendruomenės atmintį.

Babrungėnų vandens malūnas ant Babrungo upės yra vienintelis vandens malūnas Žemaitijos nacionaliniame parke. Akmens mūro pastatą su fachverko antru aukštu iki 1816 m. pastatė Platelius valdę grafai Šuazeliai. Malūnas malė iki 1977 m., o 1989 m. jį atgaivino dailininkas Leonardas Černiauskas, įkūręs čia meno galeriją.

Būtingės evangelikų liuteronų bažnyčia - 1822-1824 m. pastatyta ir 1824 m. gruodį pašventinta neoklasicizmo mūrinė šventovė, penktoji iš eilės senos Šventosios-Būtingės parapijos bažnyčia. KVR saugoma kaip regioninės reikšmės objektas (u. k. 32574); jos statybą parėmė caras Aleksandras I, o bokštas pristatytas tik 1866 m. Tai kuršiška, su Rucava susijusi bendruomenė prie Lietuvos ir Latvijos sienos.

Dovilų evangelikų liuteronų bažnyčia - 1861-1862 m. iš lauko akmenų ir plytų pastatyta Mažosios Lietuvos šventovė prie Minijos, kurios architektu KVR nurodo Friedrichą Augustą Štiulerį. Saugoma kaip regioninės reikšmės objektas (u. k. 16028); jos istorijoje - 1784 m. prasidėjusios pamaldos, 1944 m. Raudonosios armijos arklidė, pokario sandėlis su malūnu ir 1995 m. atšventinimas.

Grafų Tiškevičių alėja - istorinė Palangos kurorto ašis nuo Kęstučio gatvės iki Kurhauzo. Ją XIX a. pabaigoje sukūrė kurorto pradininkas grafas Juozapas Tiškevičius: tai buvo pirmasis Palangos parkas ir kurorto centras. Atkurtoje alėjoje stovi bronzinės grafo Felikso Tiškevičiaus ir grafienės Antaninos Sofijos Lonckos-Tiškevičienės skulptūros bei grindinyje įrašytas giminės šūkis.

Kražiai prie Kražantės - vienas svarbiausių istorinių Žemaitijos miestelių: čia 17-19 a. veikė garsi jėzuitų kolegija, 1893 m. įvyko Kražių skerdynės, o šiandien išliko sakralinis paveldas, kolegijos pastatas su muziejumi ir Medžiokalnio gamtos draustinis.

Kretingos pranciškonų vienuolynas su Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia - vienas seniausių Žemaitijos sakralinių ansamblių, įkurtas didžiojo etmono Jono Karolio Chodkevičiaus XVII a. pradžioje; jo bažnyčia laikoma seniausia išlikusia Žemaitijos bažnyčia.

Kryžių kalnas prie Šiaulių yra viena stipriausių Lietuvos piligrimystės ir atminties vietų: ant Jurgaičių piliakalnio stovi šimtai tūkstančių kryžių, o jo istorijoje susilieja tikėjimas, pasipriešinimas ir kryždirbystės tradicija.

Lankupių kabamasis tiltas - 130 m ilgio metalinės konstrukcijos pėsčiųjų tiltas per Miniją, jungiantis Klaipėdos ir Šilutės rajonų puses. 2017 m. jis įtrauktas į Lietuvos rekordų sąrašą kaip ilgiausias kabamasis tiltas, o stovi kaip tik ten, kur nuo Minijos atsišakoja Karaliaus Vilhelmo kanalas.

Lankupių šliuzas - Karaliaus Vilhelmo kanalo statinių komplekso dalis ir vienintelis Lietuvoje technikos paminklu paskelbtas šliuzas. 1864 m. pastatytas apie 157 m ilgio laivybos šliuzas su varstomais vartais buvo skirtas vandens lygiams suvaldyti ir saugiai perkelti laivus tarp kanalo ir Minijos.

Lenkimų Šv. Onos bažnyčia šiaurės vakarų Žemaitijoje, Skuodo rajone, yra mūrinė liaudies architektūros šventovė su varpine ir akmenų mūro šventoriaus tvora - valstybės saugomas statinių kompleksas. Bažnyčia svarbi ir tuo, kad su ja susijusi istoriko Simono Daukanto biografija: čia jis pakrikštytas, o šventoriuje palaidota jo motina.

Lyduvėnų geležinkelio tiltas per Dubysą yra aukščiausias ir ilgiausias Lietuvos tiltas: 599 m ilgio, apie 42 m aukščio devynių tarpatramių geležinkelio konstrukcija, kurios istorija prasideda Pirmojo pasaulinio karo metais.

Palangos kurhauzas - seniausias kurorto pastatas, grafo Juozapo Tiškevičiaus 1875-1877 m. statyta mūrinė dalis su 1878 m. atidarytu restoranu „Casino“ ir XX a. pradžioje pristatyta medine dalimi; po 2002 m. gaisro atkurtas kurorto kultūros centras.

Palangos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia - raudonų plytų neogotikinė Palangos centro dominantė su 24 m bokštu, statyta 1896-1906 m. pagal švedų architekto Karlo Eduardo Strandmanno projektą. KVR saugoma (u. k. 1294), ją inicijavo kanauninkas Juozapas Šniukšta, o trečdalį lėšų skyrė grafas Feliksas Tiškevičius; viduje - marmuro altoriai, Krokuvos vitražai ir barokiniai senosios bažnyčios altoriai.

Plateliai yra Žemaitijos nacionalinio parko centras prie didžiausio Žemaitijos ežero: spindulinio plano miestelis su medine Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia (1654-1744), dvaro sodyba, storiausiu Lietuvoje Raganos uosiu, 1792 m. Magdeburgo teise ir garsia Užgavėnių kaukių tradicija.

Plikių evangelikų liuteronų bažnyčia - 1896 m. pastatyta raudonų plytų vienabokštė neogotikinė šventovė Klaipėdos rajone, Kretingalės seniūnijoje. Kultūros vertybių registre ji saugoma kaip regioninės, architektūriniu požiūriu net retos reikšmės objektas ir Plikių bažnyčios statinių komplekso dalis su išlikusia parapijos mokyklos istorija.

Priekulės geležinkelio stotis - 1875 m. Klaipėdos-Tilžės-Karaliaučiaus geležinkelio paveldo vieta, kurios KVR saugomame komplekse (u. k. 33207) išliko stoties pastatas, du geležinkeliečių namai, vandens bokštas, sandėlis ir du ūkiniai pastatai. Stotis pastatyta dvarininko Johno George Gleicho žemėje ir yra vienas aiškiausių Mažosios Lietuvos geležinkelio infrastruktūros sluoksnių.

Priekulės Šv. Antano Paduviečio bažnyčia - 1937 m. pastatyta katalikų šventovė Klaipėdos krašte, Minijos dešiniajame krante. Ji liudija tarpukario katalikų bendruomenės įsitvirtinimą po Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos ir Kultūros vertybių registre saugoma kaip regioninės reikšmės objektas (u. k. 31048).

Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia - aukšta dvibokštė neogotikinė šventovė, 1906-1911 m. pastatyta pagal architekto Karlo Eduardo Strandmano projektą. Jos bokštai yra žymiausias Salantų ir Salantų regioninio parko akcentas, matomas iš toli per visą slėnį.

Saulės laikrodžio aikštė - svarbiausias Šiaulių simbolis, sukurtas 1986 m. miesto 750-mečiui; jos centre stūkso aukšta kolona su paauksuota skulptoriaus Stanislovo Kuzmos „Šaulio“ figūra, veikiančia kaip saulės laikrodžio rodyklė ir įprasminančia Šiaulius kaip Saulės miestą.

Sedos Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia - viena didžiausių ir puošniausių XVIII a. medinių bažnyčių Žemaitijoje ir viena vertingiausių Lietuvoje. 1768-1770 m. perstatyta lotyniško kryžiaus plano halinė šventovė turi transeptą, dviaukštes zakristijas, kolonų galerijas ir penkis medinius barokinius altorius.

Sedos Šv. Jono Nepomuko bažnyčia - nedidelė XVIII a. medinė liaudies architektūros bažnyčia Varduvos upės kilpoje. 1781 m. ją kaip votyvinę koplyčią savo vardo šventajam pastatė Sedos dvarininkas, o 1783 m. ji išplėsta į bažnyčią. Tai kuklesnė, vadinama „mažąja”, garsiosios Sedos bažnyčios kaimynė, stovinti vos už kelių šimtų metrų.

Skuodo Švč. Trejybės bažnyčia - 1844-1847 m. akmenų ir plytų mūro neoromaninė dvibokštė bažnyčia miesto centre, 1850 m. konsekruota vyskupo Motiejaus Valančiaus. Halinį trinavį tūrį su pusapskrite apside puošia bokštų varpo formos šalmai, trys XIX a. varpai ir šventoriaus mūrinė varpinė; per 1944 m. karą numušti bokštai vėliau atkurti tik iš dalies.

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra yra miesto centro dominantė ir vienas ryškiausių Lietuvos renesansinio manierizmo sakralinių pastatų: apie 70 m aukščio bokštas, XVII a. pradžios statyba, 1634 m. konsekravimas ir 1997 m. suteiktas katedros statusas, įsteigus Šiaulių vyskupiją.

Šiluvos šventovė yra vienas svarbiausių Lietuvos piligrimystės centrų: čia susitinka 1608 m. Marijos apsireiškimo tradicija, vėlyvojo baroko bazilika, balta Apsireiškimo koplyčia ir gyva Šilinių atlaidų tradicija.

Šventosios beždžionių tiltas - kabamasis, einant lengvai svyruojantis pėsčiųjų tiltas per Šventosios upę Kopų gatvės gale, tapęs vienu atpažįstamiausių kurorto ženklų. Tai modernus vietos objektas be KVR ar VLE įrašo, bet emocinga stotelė šalia upės žiočių, uosto ir pajūrio pasivaikščiojimų.

Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčia - šiuolaikinė plytų mūro pajūrio šventovė, statyta 1991-2003 m. pagal R. Krištapavičiaus ir G. Aperavičiaus projektą ir 2003 m. birželio 20 d. pašventinta Telšių vyskupo J. Borutos. Jos 62 m bokštas su apžvalgos aikštele yra viena aukščiausių Palangos dominančių, o pavadinimas Stella Maris tęsia 1929 m. medinės bažnyčios tradiciją.

Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia - viena seniausių miesto konfesinių bendruomenių: parapija įsteigta 1567 m., o dabartinė akmeninė šventovė su keturkampiu bokštu pastatyta po 1836 m. gaisro ir pašventinta 1843 m. 1947 m. jai suteiktas Martyno Mažvydo vardas.

Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia - dominuojanti istoristinė katalikų šventovė Tauragės senamiestyje, pašventinta 1904 m. Jos vienas aštuoniasienis bokštas iškyla virš miesto, o lotyniško kryžiaus plano, neoromaninių ir klasicistinių bruožų pastatas mena pasienio miestą, kuriame šimtmečiais greta gyveno katalikų ir liuteronų bendruomenės. Bažnyčia statyta klebono Fabijono Kemėšio rūpesčiu vietoje senesnių medinių šventovių.

Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra stovi ant Insulos kalvos virš Masčio ežero; tai buvusi bernardinų bažnyčia, baigta 1791 m., o nuo 1926 m. - Telšių vyskupijos katedra, sauganti pirmojo vyskupo, Nepriklausomybės Akto signataro Justino Staugaičio atminimą.

Tytuvėnų bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis yra vienas svarbiausių Lietuvos sakralinių kompleksų ir piligrimystės „Naujoji Jeruzalė“: bažnyčia, vienuolynas, Šventųjų laiptų koplyčia ir Kryžiaus kelio stočių galerijos sujungia XVII-XVIII a. architektūrą ir maldingumo tradiciją.

Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia - didžiausia medinė bažnyčia Lietuvoje, 1897 m. iškilusi senojoje žemaičių sostinėje Tveruose. Ją garsina vieninteliai šalyje žemaitiško baroko šventoriaus vartai, atskira varpinė ir senas, gerbiamas Dievo Motinos paveikslas, prie kurio nuo seno keliauja maldininkai.

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia - 1907-1909 m. Ragainės meistro Tamošaičio suprojektuota raudonplytė Mažosios Lietuvos šventovė, Kultūros vertybių registre saugoma kaip Vanagų bažnyčios pastatų komplekso dalis. Ją garsina neogotikos, moderno ir racionalios architektūros bruožai, vitražai „Šv. Petras“ ir „Šv. Paulius“, 1908 m. Voelkner vargonai ir ryšys su rašytoja Ieva Simonaityte.

Varnių katedra, oficialiai Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, yra buvusi Žemaičių vyskupijos katedra: barokinis dvibokštis pastatas iškilo 1680-1691 m., jo kriptoje palaidoti 13 vyskupų, o 1417-1864 m. Varniai (Medininkai) buvo visos vyskupijos centras.

Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia - 1767-1769 m. statyta medinė Žemaitijos bažnyčia, valstybės saugoma kaip statinių komplekso (u. k. 33477) dalis (bažnyčios u. k. 1422). KVR ją apibūdina kaip tradicinės Žemaitijos liaudies architektūros pastatą su istorizmo elementais; ansamblyje svarbūs ir varpinė, šventoriaus tvora, vartai bei koplytstulpiai.

Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčia yra viena seniausių medinių bažnyčių Žemaitijoje: 1784 m. dvarininkų Volmerių pastatyta liaudies architektūros šventovė su baroko bruožais, garsėjanti senais atlaidais ir vyskupų pašventintais altoriais.

Viekšnių vandens malūnas - 1897 m. ant Ventos pastatytas raudonų plytų technikos paveldo objektas Mažeikių rajone. Kažkada jis maldavo grūdus, karšė vilną ir net tiekė Viekšniams elektrą; malūnas išliko beveik nepakitęs ir laukia restauracijos. Jį svarbu skirti nuo Viekšnių vaistinės muziejaus.

Žemaičių Kalvarijos bazilika yra vienas svarbiausių Žemaitijos piligrimystės centrų: čia susilieja XVII a. dominikonų tradicija, stebuklingu laikomas Dievo Motinos paveikslas ir 19 koplyčių Kalvarijos kalnai.

Angelų kalva Trakuose yra atvira medinių angelų, koplytstulpių ir maldos ženklų vieta Būdos kaime, sukurta 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečiui ir Trakų bazilikos 600 metų sukakčiai paminėti.

Aušros vartai yra vieninteliai išlikę Vilniaus gynybinės sienos vartai ir viena svarbiausių Lietuvos piligrimystės vietų, kurioje gerbiamas Gailestingumo Motinos paveikslas.

Baltosios rožės tiltas Alytuje yra aukščiausias pėsčiųjų ir dviračių tiltas Lietuvoje - jis kybo maždaug 38 m virš Nemuno. 2013-2015 m. pastatytas ant 1899 m. geležinkelio tilto akmeninių atramų, jis tapo svarbiu miesto simboliu ir puikia Nemuno slėnio bei Alytaus piliakalnio apžvalgos vieta.

Bernardinų sodas yra istorinis Vilniaus senamiesčio parkas Vilnelės vingyje, jungiantis bernardinų vienuolyno daržų, Vilniaus universiteto botanikos sodo, XIX a. viešojo sodo ir šiandieninio miesto parko sluoksnius.

Daugai - vienas seniausių Lietuvos miestelių, įsikūręs prie ilgo Daugų ežero Dzūkijoje; čia susitinka viduramžiais minimo kunigaikščių dvaro praeitis, bebokštė Dievo Apvaizdos bažnyčia, senoji turgaus aikštė ir greta stūksantis piliakalnis.

Vilniaus Šventosios Dvasios (dominikonų) bažnyčia Dominikonų g. 8 yra vienas vertingiausių Lietuvos vėlyvojo baroko ir rokoko interjerų: 16 dirbtinio marmuro altorių, A. G. Casparini 1776 m. vargonai, ovali kupolinė erdvė ir garsios požeminės kriptos su natūraliai mumifikuotais palaikais.

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia - didžiulė modernios architektūros šventovė ir pagrindinis sovietmečio energetikų miesto simbolis. Pagal architekto Henriko Kęstučio Šilgalio projektą 1990-1996 m. pastatyta bažnyčia su dviem bokštais dominuoja virš tipinės miesto panoramos.

Halės turgavietė prie Vilniaus senamiesčio - seniausia veikianti dengta miesto turgavietė, įsikūrusi 1904-1906 m. pastatytoje įspūdingoje plieno ir mūro halėje pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą; ji iki šiol gyvuoja kaip maisto ir miesto kultūros centras.

Liškiavos vienuolyno ansamblis yra vienas ryškiausių Dzūkijos sakralinio paveldo taškų: vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas, rūsiai, liturginė ekspozicija ir Nemuno slėnio kraštovaizdis.

Merkinės piramidė Česukuose yra šiuolaikinė dvasinė erdvė netoli Merkinės, kur 12,5 m geodezinis kupolas, tribriaunė piramidė, kryžiai ir tylos praktika sudaro ne archeologinį, o gyvą šiuolaikinio tikėjimo lankymo objektą.

„Druskupis“ - vienintelis Lietuvoje atviro oro mineralinio vandens garinimo bokštas, įrengtas Birštono kurorto parke; čia tekantis mineralinis vanduo garuoja ir prisotina orą mineralais, sukurdamas pajūrio oro efektą, todėl vieta tapo savita kurorto sveikatinimo erdve.

Pivašiūnų bažnyčia yra viena svarbiausių Dzūkijos piligrimystės vietų: 1825 m. pastatyta klasicistinė medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia saugo garsųjį Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslą, vainikuotą 1988 m.

Prezidentūra Vilniuje yra Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų kompleksas S. Daukanto aikštėje: nuo XIV a. vyskupų rezidencijos per 1824-1832 m. Vasilijaus Stasovo klasicizmo perstatymą iki šiandieninės valstybės reprezentacijos vietos su viešomis ekskursijomis.

Senųjų Trakų bažnyčia ir vienuolynas stovi ten, kur Gediminas XIV a. pradžioje įkūrė vieną seniausių mūrinių Lietuvos pilių ir kur tradiciškai laikoma gimus Vytautui Didžiajam. 1405 m. Vytautas čia įsteigė benediktinų vienuolyną - vieną seniausių Lietuvoje, o dabartinė neogotikinė bažnyčia iškilo iš senojo vienuolyno pastato.

Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia - reta renesansinė mūrinė šventovė, statyta XVI a. pradžioje ant siauros sąsmaukos tarp Simno ir Giluičio ežerų. Tai vienintelė kryžiaus plano renesanso bažnyčia Lietuvoje ir vienas seniausių Užnemunės statinių.

Stiklių kvartalas Vilniuje yra nedidelis, bet tankus senamiesčio gatvių audinys tarp Rotušės, universiteto ir buvusio žydų kvartalo, kuriame susitinka XVI a. auksakalių ir stiklapūčių amatų atmintis, pirmoji LDK spaustuvė, UNESCO saugomas urbanistinis sluoksnis ir Vilniaus žydų istorija.

Šv. Onos bažnyčia yra vienas ryškiausių Vilniaus vėlyvosios gotikos simbolių: kompaktiška raudonų plytų fasado architektūra, beveik nepakitusi per šimtmečius ir glaudžiai susijusi su Bernardinų ansambliu.

Trakų karaimų kenesa Karaimų gatvėje yra Lietuvoje pirmoji, dar XV a. įkurta ir sovietmečiu vienintelė Europoje veikusi karaimų šventykla - viena svarbiausių Lietuvos karaimų religinio ir kultūrinio paveldo vietų.

Trinapolio Švč. Trejybės bažnyčia ir buvęs trinitorių vienuolynas stovi ant Neries kranto Verkiuose, šiaurinėje Vilniaus dalyje. Baroko ansamblį 1700 m. įkūrė Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, pavadinęs vietą Trinapoliu. Šiandien tai Vilniaus arkivyskupijos rekolekcijų namai ramioje, vaizdingoje vietoje.

Užupio Respublika yra Vilniaus meninis rajonas už Vilnelės, žinomas dėl 1997 m. paskelbtos simbolinės nepriklausomybės, Konstitucijos sienos, Užupio angelo ir lėto pėsčiųjų maršruto.

Vilniaus bazilijonų vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia prie Aušros Vartų gatvės - graikų apeigų katalikų ansamblis, garsus įspūdingais vėlyvojo baroko vartais, kuriuos 1761 m. suprojektavo Jonas Kristupas Glaubicas. Su vienuolyno kalėjimu susijusi ir Adomo Mickevičiaus istorija.

Vilniaus choralinė sinagoga Pylimo gatvėje - 1903 m. pastatyta eklektinė, maurų ir neoromaniniais motyvais dekoruota šventovė. Tai vienintelė iš daugiau nei šimto prieškario Vilniaus sinagogų, išlikusi ir iki šiol veikianti; ji yra Lietuvos žydų bendruomenės religinio gyvenimo centras.

Vilniaus gynybinės sienos bastėja yra XVII a. pirmos pusės įtvirtinimas Bokšto kalne: patrankų bokštas, pasaginis artilerijos kazematas ir 48 m požeminis tunelis, kuriuose nuo 1987 m. veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus ginkluotės ekspozicija.

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias yra 1664-1669 m. Verkiuose įrengtas 35 stočių piligriminis maršrutas su mūrinėmis ir medinėmis koplyčiomis, vartais, tiltu per Kedrono upelį ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia – vienas svarbiausių Lietuvos Kalvarijų.

Vilniaus katedra ir varpinė yra centrinis sostinės sakralinis bei valstybinės atminties ansamblis: neoklasicistinis fasadas, požemiai, Šv. Kazimiero koplyčia, atskira varpinė ir Katedros aikštės istorija.

Vilniaus Misionierių bažnyčia - viena gražiausių vėlyvojo baroko siluetų sostinės senamiestyje. Du laibi jos bokštai, iškilę ant Išganytojo kalno virš Subačiaus gatvės, yra atpažįstamas Vilniaus panoramos akcentas; bažnyčią ir buvusį misionierių vienuolyną formavo žymiausias Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas.

Vilniaus rotušė yra centrinė senamiesčio savivaldos, prekybos ir reprezentacijos vieta: ankstesnių gotikinių rotušių vietoje 1785-1799 m. pagal Lauryno Gucevičiaus projektą iškilo brandaus klasicizmo pastatas, šiandien tebenaudojamas miesto reprezentaciniams renginiams.

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje yra vienas stipriausių Vilniaus baroko objektų: santūrus dvibokštis fasadas slepia baltą, tūkstančiais stiuko figūrų užpildytą XVII a. interjerą, siejamą su Mykolo Kazimiero Paco fundacija.

Vilniaus Šv. Dvasios cerkvė Aušros Vartų gatvėje yra pagrindinė Lietuvos stačiatikių šventovė: barokinės kilmės vienuolyno katedra, sauganti Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus relikvijų atmintį.

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė yra Vilniaus universiteto ansamblio šerdis: vėlyvojo baroko bažnyčia, akademinės ceremonijos, 193 laiptelių varpinė, Fuko švytuoklė ir viena geriausių senamiesčio panoramų.

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia Didžiojoje gatvėje yra viena pirmųjų LDK barokinių bažnyčių, jėzuitų pradėta statyti 1604 m.; ją puošia 40 m kupolas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūnos formos šalmu ir Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atminimas.

Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia Vilniaus gatvėje yra 16-19 a. benediktinių ansamblio dalis: dabartinį dvibokštį vėlyvojo baroko pavidalą 1741-1753 m. suteikė architektas Jonas Kristupas Glaubicas, o nuo 2006 m. ji veikia kaip koncertų ir kultūros erdvė.

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia - seniausia išlikusi gotikinė šventovė Lietuvoje, pirmą kartą paminėta 1387 m. Kukli raudonų plytų halinė bažnyčia senamiesčio kvartale saugo gotikinius skliautus ir lietuviškų pamaldų atmintį - tarpukariu tai buvo vienintelė reguliariai lietuviškai meldęsi Vilniaus bažnyčia.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia - vienas didžiausių ir brandžiausių Lietuvos gotikos paminklų. Kartu su gretima Šv. Onos bažnyčia ji sudaro garsiausią šalies gotikos ansamblį, o palėpėje slypintis gynybinis aukštas su šaudymo angomis liudija, kad ši šventovė kažkada buvo ir miesto gynybos dalis.

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia stovi prie pat Aušros vartų ir laikoma vienu pirmųjų bei gražiausių Lietuvos baroko pastatų. XVII a. viduryje Pacų lėšomis pastatytą karmelitų šventovę puošia švediško smiltainio ir marmuro fasadas bei ištaigingas rokoko interjeras su Šv. Teresės gyvenimo freskomis.

Vilniaus universiteto ansamblis senamiestyje jungia 1579 m. įkurto universiteto kiemus, Šv. Jonų bažnyčią, varpinę ir kelių epochų architektūrą į vieną tankiausių Vilniaus istorinių erdvių.

Bartninkų bažnyčios griuvėsiai Suvalkijoje - konservuotos 1790 m. mūrinės bažnyčios, kurioje pakrikštytas Jonas Basanavičius, liekanos; per Antrąjį pasaulinį karą sugriauti, bestogiai mūrai šiandien tapo savita renginių ir koncertų erdve po atviru dangumi.

Kalvarijos sinagogų kompleksas Suvalkijoje yra reta išlikusi trijų pastatų sinagogų grupė vienoje sodyboje prie Šešupės: barokinė vasarinė sinagoga, eklektinė žieminė sinagoga ir plytų Talmudo mokykla. Kompleksas liudija turtingą litvakų miestelio istoriją ir laikomas vieninteliu tokio pobūdžio sinagogų ansambliu Lietuvoje.

Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo mažoji bazilika - pagrindinė miesto šventovė, susijusi su marijonais, kurie čia įsikūrę davė miestui ir vardą. 1824 m. pastatyta ir 1992 m. bazilikos titulą gavusi šventovė saugo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio relikvijas ir yra Jono Pauliaus II piligrimų kelio stotelė.

Marijampolės cukraus fabrikas yra seniausias Lietuvos cukraus pramonės simbolis: 1931 m. Kauno akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ pastatytas pirmasis šalies cukraus fabrikas su Čekoslovakijos „Škoda“ įranga, perdirbęs 600 tonų runkelių per parą, ir iki šiol žymintis miesto industrinį sluoksnį.

Marijampolės geležinkelio stotis - puošnūs raudonų plytų stoties rūmai, 1923-1924 m. pastatyti pagal inžinieriaus architekto Edmundo Fryko projektą. Tai vieni puošniausių tokio tipo geležinkelio rūmų Lietuvoje ir vieni pirmųjų, pastatytų jau nepriklausomoje valstybėje, ankstyvojo moderno stiliumi su istorizmo detalėmis. Stotis tebeveikia, o greta stovi tremtinių vagono ir laisvės kovų paminklai.

Vilkaviškio katedra - praradimo ir atstatymo simbolis: 1884 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą apgriauta, sovietų valdžios nurodymu sunaikinta, o 1998 m. atstatyta (architektas V. Nasvytis ir kiti) kaip 1926 m. įsteigtos Vilkaviškio vyskupijos katedra.

Burlaivis „Meridianas“ - 1948 m. Turku (Suomija) pastatyta barkentina, vienas iš beveik pusšimčio pokario reparacijų burlaivių. Klaipėdoje jis buvo jūreivystės mokyklos mokomasis laivas, o nuo 1971 m. veikia kaip restoranas Danės krantinėje ir yra vienas ryškiausių uostamiesčio simbolių.

Friedricho pasažas - Klaipėdos senamiesčio pastatų kompleksas Tiltų g. 26 ir 26A, KVR saugomas kaip regioninės reikšmės istorizmo laikų vertybė (u. k. 1188). Sklypai siejami su XVI-XVII a. Frydricho priemiesčiu, mūriniai namai su mansardomis ir fachverkiniais ūkiniais pastatais pastatyti XIX a. antroje pusėje, o 2006 m. kiemas pritaikytas kavinių ir restoranų pasažui.

Jono kalnelis - vienintelis geriau išlikęs Klaipėdos miesto gynybinio bastionų pusžiedžio fragmentas, KVR įrašytas kaip Bastionų kompleksas (u. k. 10457), datuojamas XV-XVIII a. Čia išlikę Gelderno ir Purmarko bastionai, kurtina, senasis ravelinas ir fosa; olandiško tipo sistemą projektavo inžinierius René Carraccioli de Niastre, o vietos vardas kilęs iš čia stovėjusios Šv. Jono bažnyčios.

Juodasis vaiduoklis - 2010 m. Klaipėdos senamiestyje pastatyta bronzinė skulptūra prie pilies griovio ir pasukamojo tiltelio. Ją sukūrė skulptoriai Svajūnas Jurkus ir Sergėjus Plotnikovas, o pagrindu tapo klaipėdiečių pasakojimas apie 1595 m. vasario 19 d. pilies sargybinio Hanso fon der Heidės regėtą juodai apsigobusį vyrą.

Karalienės Luizos tiltas per Nemuną jungia Panemunę su buvusia Tilže (dabar Sovetsku); 1907 m. atidarytas puošnus tiltas su Prūsijos karalienės Luizos atvaizdu yra ryškus Mažosios Lietuvos paveldo ženklas, šiandien žymintis Lietuvos ir Rusijos sieną.

Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčia - 1733-1734 m. iš lauko akmenų ir plytų sumūryta baroko bruožų Mažosios Lietuvos šventovė Turgaus aikštėje. KVR saugoma kaip regioninės reikšmės objektas (u. k. 2293) ir statinių komplekso (u. k. 32967) dalis; jos istorijoje - 1801 m. viesulo nulaužtas bokštas, karalienės Luizės padovanotas varpas, kunigo Viliaus Gaigalaičio veikla, sovietmečio nacionalizacija ir 1994 m. atšventinimas.

Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia - 1705 m. iš sunykusios Ventės bažnyčios medžiagų pastatyta viena seniausių Pamario šventovių prie Kuršių marių. Bebokštė, KVR saugoma kaip regioninės reikšmės objektas (u. k. 1637); su ja susijusi Vydūno atmintis, sovietmečio grūdų sandėlio laikotarpis, restauracijos parodoms bei koncertams ir 1990 m. perdavimas katalikų bendruomenei.

Klaipėdos centrinis paštas Liepų gatvėje yra vienas gražiausių Lietuvos neogotikos pastatų: 1893 m. iškilęs raudonų plytų pašto rūmų kompleksas, kurio bokšte skamba vienintelis Lietuvoje karilionas.

Klaipėdos dujų fabriko kompleksas Liepų gatvėje - 1860-1861 m. pastatytas miesto dujų fabrikas, pirmas stambus pramoninis statinys po 1854 m. gaisro. Projektą parengė Karaliaučiaus dujų fabriko direktorius J. Hartmannas, o architektūriškai įdomiausias yra raudonų plytų dujų laikiklio pastatas. KVR saugomas kaip regioninės reikšmės vertybė (u. k. 4694), dabar atgimstantis kaip kultūros ir komercijos erdvė su MEMEL Auto muziejumi.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia yra viena nedaugelio sovietmečiu pastatytų Lietuvos bažnyčių: 1957-1960 m. iškilusi šventovė, kurios bokštas buvo nugriautas ir grąžintas tik 1988 m., o jos istorija susijusi su tikinčiųjų pasipriešinimu ir Taikos varpu.

Klaipėdos senamiestis yra savitas Lietuvos uostamiesčio branduolys: planas čia susijęs su viduramžių Memeliu, Danės upe, pilimi, prekybos krantinėmis ir fachverkiniais sandėliais, kurie skiriasi nuo Vilniaus ar Kauno senamiesčių.

Klaipėdos universiteto miestelis įsikūręs buvusių 1904-1907 m. kareivinių komplekse H. Manto gatvėje, dėl plytų spalvos vadintame Raudonosiomis kareivinėmis. Neogotikos atmainos Heimatstil ansamblį su gyvenamaisiais korpusais, koplyčia ir valgykla KVR saugo kaip paminklą (u. k. 15844); po 1990 m. jis perduotas Klaipėdos universitetui, įkurtam 1991 m.

Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia yra neogotikinė raudonų plytų šventovė ant pušimis apaugusios kopos, pastatyta 1888 m. Sovietmečiu joje veikė Kuršių nerijos istorijos muziejus, o šalia išliko senosios kapinės su krikštais.

Nidos Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia - pirmoji ir vienintelė Romos katalikų bažnyčia Kuršių nerijoje, atidaryta 2003 m. birželio 14 d. Įaugusi į kopos reljefą, dengta tamsiomis ąžuolo lentomis ir nendrėmis, ji jungia pamario medžiagų kalbą su šiuolaikiniu sakraliniu menu - marmuriniu Mindaugo Kuzmos krikštykla, Stasio Kuzmos Nukryžiuotuoju ir Algirdo Dovydėno vitražais.

Pagėgių evangelikų liuteronų bažnyčia - 1933 m. pašventinta Mažosios Lietuvos šventovė, atsiradusi sparčiai augusiame geležinkelio ir pasienio mieste prie Tilžės. Jos istorija apima 1931 m. savarankiškos parapijos pripažinimą, 1938 m. bokštą su Apoldos varpais, pokario grūdų sandėlį ir kino teatrą „Komjaunuolis“ bei 1989 m. parapijos atgimimą.

Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazija - įspūdingi tarpukario mokyklos rūmai, 1930-1932 m. pastatyti pagal Mažosios Lietuvos dailininko Adomo Brako projektą. Tai ryškiausias liudininkas, kaip 1923 m. prie Lietuvos prijungtame Klaipėdos krašte sparčiai augo Pagėgiai - lietuviškas pasienio administracinis ir kultūros centras. Čia mokėsi būsimi poetai Henrikas Nagys ir Algimantas Mackus. Šiandien pastate veikia Vydūno biblioteka ir savivaldybės įstaigos.

Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia yra istorinis Mažosios Lietuvos sakralinis objektas Rusnės saloje: 1809-1854 m. statyta raudonų plytų vienanavė bažnyčia su kvadratine varpine, aštuoniakampe apside ir vėjarodės 1419 m. data, primenančia senesnę parapinę tradiciją.

Rusnės tiltas ir estakada - kelio į didžiausią Lietuvos salą infrastruktūra, kurioje matosi Nemuno deltos potvynių problema ir keli jos sprendimų sluoksniai. Dabartinis 1974 m. gelžbetoninis tiltas per Atmatą jungia Rusnę su žemynu prieškarinio Peterso tilto vietoje, o 2020 m. atidaryta 750 m estakada leidžia pravažiuoti virš pavasarį užliejamų pievų.

Saugų evangelikų liuteronų bažnyčia - 1854-1857 m. Prūsijos karalystės iždo lėšomis pastatyta raudonplytė Mažosios Lietuvos šventovė, išaugusi iš 1815 m. įkurtos Saugų filijos. Nesugriauta per karą ir sovietmetį, ji tebeveikia kaip negausi Saugų parapija ir yra vienas Pamario liuteronų maršruto taškų.

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia - 1924-1926 m. neogotikinė Pamario šventovė su apie 50 m bokštu, didžiausiu Lietuvoje bokšto laikrodžiu, Richardo Pfeifferio freskomis ir 104 figūrų altoriaus kompozicija. KVR saugoma kaip regioninės reikšmės objektas, o jos atsiradimą inicijavo miesto mecenatas Hugo Šojus.

Šilutės geležinkelio stotis - 1871-1875 m. Klaipėdos-Tilžės geležinkelio linijos paveldo vieta, statyta Žibų kaimo žemėje ir todėl vadinta Žibų-Šilokarčiamos (Szibben-Heydekrug) stotimi. Geltonų plytų stoties pastatas ir KVR saugomas kompleksas (u. k. 30555) liudija Mažosios Lietuvos transporto ryšius, o 1948-1952 m. tremtys iš šios stoties suteikia vietai skaudų XX a. atminties sluoksnį.

Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia yra nacionalinio reikšmingumo neogotikinė šventovė, 1900-1905 m. pastatyta pagal Karlo Eduardo Strandmano projektą iš raudonų plytų ir raudonų plytų viaduku susieta su Švėkšnos dvaro parku.

Teatro aikštė yra Klaipėdos senamiesčio širdis: čia stovi Klaipėdos dramos teatras ir garsusis Taravos Anikės fontanas - paminklas Klaipėdoje gimusio poeto Simono Dacho dainai. Aikštė jungia miesto architektūrą, jūrinę kultūrą ir 20 amžiaus istoriją.

Vilkyškiai yra savitas Mažosios Lietuvos miestelis Rambyno regioniniame parke: spindulinio plano gyvenvietė su evangelikų liuteronų bažnyčia, dvaro sodyba, zalcburgiečių kolonistų atminimu ir netoliese augančia Raganų egle.

Žemaičių Naumiesčio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia - medinė kryžminio plano parapijos šventovė su mažu bokšteliu, penkiais altoriais ir sakykla. Oficialūs šaltiniai dėl statybos datos skiriasi: vyskupija mini 1790 m., o savivaldybė ir VLE - 1782 m. Ji stovi buvusiame Rusijos ir Prūsijos pasienio miestelyje, kuriame gyveno katalikų, liuteronų ir žydų bendruomenės.