Vandenys ir saugomos teritorijos

Antalieptės marios - dirbtinis vandens telkinys Gražutės regioniniame parke, susidaręs 1959 m. Antalieptės hidroelektrinei užtvenkus Šventąją. Užtvindžius kalvotą kraštovaizdį atsirado daugybės salų labirintas, todėl marios tapo viena mėgstamiausių vietų baidarių žygiams Aukštaitijoje.

Asvejos ežeras, dar vadinamas Dubingių ežeru, yra ilgiausias Lietuvos ežeras: siauras, gilus, vingiuotas vandens kelias su Dubingių tiltu, piliaviete ir miškingais šlaitais.

Baluošo Ilgasalė yra reta Aukštaitijos nacionalinio parko vieta: Baluošo ežero saloje telkšo dar vienas mažas ežerėlis, todėl šis objektas lankomas ne kaip paplūdimys, o kaip saugomas vandens kraštovaizdžio fenomenas.

Drūkšių ežeras - didžiausias Lietuvos ežeras, plytintis šalies šiaurės rytuose prie Visagino ir siekiantis Baltarusijos bei Latvijos pasienį; jis garsus ne tik 4480 ha plotu ir gausiomis salomis, bet ir tuo, kad 1983-2009 m. buvo Ignalinos atominės elektrinės aušinimo vandens telkinys.

Gražutės regioninis parkas Zarasų ir Ignalinos krašte saugo ežeringą, miškingą Šventosios aukštupio kraštovaizdį su Luodžio, Dūkšto, Švento ežerais, Antalieptės mariomis, Salako kultūriniu sluoksniu ir ilgais vandens bei dviračių maršrutais.

Kauno marios yra didžiausias dirbtinis Lietuvos vandens telkinys, sukurtas užtvenkus Nemuną, šiandien jungiantis regioninio parko takus, atodangas, vienuolyno ir užlietų gyvenviečių istoriją.

Kirkilų karstiniai ežerėliai Biržų regioniniame parke yra vandeniu užpildytų smegduobių sistema, kurioje gipso karstas, pontoninis takas ir apžvalgos bokštas leidžia suprasti Šiaurės Lietuvos reljefą iš arti.

Kretuono ežeras - didžiausias ir vienas seniausių Aukštaitijos nacionalinio parko ežerų, garsus paukščių kolonijomis ir akmens amžiaus gyvenvietėmis savo pakrantėse. Netoliese, ant Lygumų kalvos, stovi apžvalgos bokštas, nuo kurio matyti net trys ežerai - Kretuonas, Kretuonykštis ir Vajuonis.

Kupiškio marios, oficialiai Kupiškio arba Lėvens tvenkinys, yra 1986 m. patvenkus Lėvenį suformuotas didelis Aukštaitijos vandens telkinys su ilgomis pakrantėmis, salomis, rekreacine zona ir Uošvės Liežuvio dendrologiniu parku.

Pajautos slėnis Kernavėje yra UNESCO saugomo kultūrinio kraštovaizdžio dalis, kur piliakalniai, žemutinis miestas, Neries slėnis ir archeologija susijungia į vieną Lietuvos valstybės pradžios pasakojimą.

Pašilių stumbrynas Krekenavos regioniniame parke yra vieta, nuo kurios 1969 m. prasidėjo europinių stumbrų atkūrimas Lietuvoje. Aptvare iš arti galima pamatyti didžiausią Europos sausumos žvėrį, o aplink parką laisvai gano didžiausia šalies stumbrų banda.

Sartų ežeras yra šakotas Aukštaitijos ežeras, garsėjantis ilgiausia Lietuvoje kranto linija, Šventosios tėkme, Sartų regioninio parko panoramomis ir Dusetų žirgų lenktynių tradicija, kuri šiandien ne visada vyksta ant paties ledo.

Sirvėtos regioninis parkas Švenčionių rajone saugo ežeringą takoskyros kraštovaizdį tarp Dauguvos ir Žeimenos baseinų; jame galima užkopti į du apžvalgos bokštus, pereiti mitologinį baltų dievų skulptūrų taką ir pažinti senąjį Didžiasalio kaimą.

Tauragno ežeras Aukštaitijos nacionaliniame parke yra giliausias Lietuvos ežeras, ilgas ir siauras vandens telkinys tarp miškingų krantų, Tauragnų ir Taurapilio kraštovaizdžio.

Veprių ežeras prie Veprių miestelio Ukmergės rajone garsėja retu gamtos reginiu - plaukiojančiomis nendrių ir durpių salomis, kurios stipriame vėjyje pajuda per ežerą. Tai nedidelis patvenktinis ežeras su paplūdimiais, o greta plyti istorinės Veprių Kalvarijos ir buvusio dvaro liekanos.

Veršvos kraštovaizdžio draustinis Kaune saugo Veršvos upelio slėnį kaip vientisą gamtinį-kultūrinį teritorinį kompleksą: 1995 m. įsteigtoje 108 ha teritorijoje glaudžiasi geologinės, geomorfologinės, hidrografinės, botaninės ir zoologinės vertybės miesto pakraštyje.

Žeimenos upė yra 80 km ilgio dešinysis Neries intakas, ištekantis iš Žeimenio ežero ties Kaltanėnais; skaidri, mažai reguliuota vaga jungia Aukštaitijos ežerynų vandenis su Neries slėniu ir saugo lašišų, šlakių bei upinių nėgių nerštavietes, o vasarą tampa viena populiariausių baidarių upių.

Beržoro ežeras yra nedidelis, bet labai svarbus Žemaitijos nacionalinio parko kraštovaizdžio taškas prie senojo Beržoro kaimo: čia susijungia 52 ha ežeras su sala, Beržuojos tėkmė, 1746 m. medinė bažnyčia ir XVIII a. Kalvarijų koplyčių kelias.

Dubysos slėnis Dubysos regioniniame parke saugo vieną raiškiausių Lietuvos erozinių upių kraštovaizdžių: raguvų išraižytus šlaitus, Maironio atminties vietas, Lyduvėnų tiltą ir lėtus maršrutus palei upę.

Kalotės ežeras Pajūrio regioniniame parke - negilus, nendrėmis apjuostas lagūninės kilmės pajūrio ežeras vos už kelių kilometrų nuo Baltijos. Kadaise tai buvo atvira jūros įlanka, kurią atskyrė kopos; šiandien tai svarbi paukščių migracijos vieta Kalotės botaniniame-zoologiniame draustinyje, pasiekiama mišku nuo Girulių.

Lūksto ežeras prie Varnių yra didelis Žemaitijos ir Varnių regioninio parko ežeras, siejamas su gintaru, Debesno pelke, senosiomis gyvenvietėmis ir Sietuvos kūlgrinda.

Minijos senslėnis yra saugomas Klaipėdos rajono kraštovaizdis, kuriame 202 km ilgio Minijos upė, jos statūs šlaitai, raguvos ir erozinės formos parodo, kaip vakarų Lietuvos upė per tūkstantmečius išgraužė platų, iki 1 km pločio senslėnį Pajūrio žemumoje.

Panemunių regioninio parko lankytojų centras Šilinės kaime yra Nemuno žemupio pilių maršruto vartai; interaktyvi ekspozicija pasakoja apie Nemuno slėnio gamtą, viduramžių pilių gynybinę liniją ir tradicinius upės verslus - sielininkystę, žvejybą bei laivybą.

Platelių ežeras yra didžiausias Žemaitijos ežeras, Žemaitijos nacionalinio parko centras su salomis, Pilies salos istorija, apžvalgos aikštele, takais ir vandens poilsio maršrutais.

Plazės (Plocio) ežeras prie Karklės - arčiausiai Baltijos jūros plytintis Lietuvos ežeras, vos už kelių šimtų metrų nuo kranto. Tai negilus, užpelkėjantis reliktinis ežeras griežtame Plocio gamtiniame rezervate, kurį galima stebėti tik nuo specialaus paukščių stebėjimo namelio - čia peri daugiau kaip tūkstantis kormoranų porų.

Reiskių tyras - didžiausias Žemaitijos pelkynas, tipiška Vakarų Lietuvos aukštapelkė su pelkės ežerėliais, salomis ir gausia paukščių fauna. Tai saugomas Natura 2000 draustinis prie Kulių; svarbu žinoti, kad čia nėra įrengto pažintinio tako ar apžvalgos bokšto, o vietą galima pažinti tik su vadovu.

Salantų regioninis parkas saugo vaizdingus Minijos, Salanto ir Erlos upių senslėnius bei karstinį Žemaitijos kraštovaizdį; jame telpa Imbarės piliakalnis, Šauklių riedulynas, Orvidų sodyba ir daugybė gamtos bei kultūros vertybių, todėl parkas jungia kelias garsias lankytinas vietas į vieną visumą.

Svilės šaltiniai, dar vadinami Spaudžių verdene, yra viena įspūdingiausių Lietuvos šaltinių grupių: drėgnoje pievoje burbuliuoja daugiau kaip 100 šaltinių akių, iš kurių vanduo suteka į šaltą Svilės upelį.

Varnių regioninis parkas saugo Žemaičių aukštumos ežeruotą ir piliakalniais nusėtą kraštovaizdį: Lūkstą, Biržulį, Paršežerį, Medvėgalį, Sprūdę, Šatriją ir pelkynus.

Ventos regioninis parkas saugo vingiuotą Ventos upės slėnį Žemaitijoje - apie 9,8 tūkstančio hektarų teritoriją, besidriekiančią per Akmenės, Mažeikių ir Šiaulių rajonus. Garsiausia jo vertybė - turtingiausios Lietuvoje juros periodo atodangos su suakmenėjusia maždaug 160 mln. metų senumo fauna, ypač Papilės atodanga.

Viešvilės valstybinis gamtinis rezervatas Karšuvos girioje yra viena griežčiausiai saugomų Lietuvos teritorijų: 1991 m. įsteigtas rezervatas saugo natūralų Viešvilės baseiną su aukštapelkėmis, sengire ir retomis rūšimis, o nuo 1993 m. yra tarptautinės svarbos Ramsaro šlapynė.

Bakanauskų pelkė, dar vadinama Bakanauskų pelkute, yra nedidelis drėgnas sustojimas Skroblaus pažintiniame take tarp Margionių ir Kapiniškių, svarbus kaip Dzūkijos miško šlapynės ir termokarstinio kraštovaizdžio pavyzdys.

Baltoji Ančia Lazdijų krašte jungia 29,2 km Nemuno intaką, hidrografinį draustinį ir 1955 m. suformuotą Baltosios Ančios tvenkinį, todėl kelionę reikia planuoti pagal pasirinktą upės, draustinio ar pakrantės atkarpą.

Čepkelių raistas yra didžiausia Lietuvos aukštapelkė ir griežtai saugomas gamtinis rezervatas, kuriame lankytojai pažįsta pelkę tik pažymėtu taku ir pagal sezonines taisykles.

Dusios ežeras Metelių regioniniame parke yra vienas didžiausių Lietuvos ežerų ir pagrindinis Pietų Lietuvos vandens kraštovaizdis, svarbus poilsiui, paukščiams ir Dzūkijos maršrutams.

Galvės ežero salos sudaro vieną atpažįstamiausių Trakų istorinio nacionalinio parko kraštovaizdžių: 21 sala (iš viso 14,9 ha) 361 ha ežere, tarp jų Pilies sala su 14-15 a. Trakų salos pilimi, jungia vandens, gynybos, miesto ir turizmo istoriją vienoje panoramoje.

Glyno kraštovaizdžio draustinis - 281 ha saugoma teritorija Dzūkijos nacionalinio parko gilumoje, apie 6,5 km į rytus nuo Merkinės. Jis saugo raišką Glyno ežero dubaklonį, Glynupio upelį ir vieną turtingiausių Lietuvoje akmens amžiaus gyvenviečių sankaupą - čia rasta vienų seniausių šalyje madleninio tipo titnaginių strėlių antgalių. Tai miškinga, rami Dainavos girios vieta su aukštais ežero krantais.

Mergelių akių ežeras - mažas pelkėtas ežerėlis pušynų apsuptoje dauboje Druskininkų pakraštyje, susidedantis iš dviejų apvalių, į akis panašių baseinų. Poetiškas pavadinimas siejamas su padavimu, tačiau pagrindinė vietos reikšmė tragiška: prie ežero stovi memorialas žuvusiems Dainavos apygardos partizanams, kurių palaikai 1944-1953 m. buvo suversti į šį ežerą. Vietą patogu pasiekti pasivaikščiojimo takeliu iš Vijūnėlės parko pusės.

Metelio ežeras, dar vadinamas Meteliu, yra vienas trijų didžiųjų Metelių regioninio parko vandens telkinių: 1289,5 ha mišrios kilmės ežeras tarp Dusios ir Obelijos, svarbus vandens paukščiams, su Metelių kraštovaizdžio draustiniu, Papėčių piliakalniu ir mitologiniu Laumės akmeniu pakrantėse.

Obelijos ežeras yra trečias didysis Metelių regioninio parko vandens telkinys: 573,4 ha elipsės formos ežeras su seklesnėmis, buveinėms svarbiomis pakrantėmis, Obelytės ištaka, plaukiojimo ribojimais, gretimu Obelytės gamtiniu rezervatu ir piliakalniais pietrytiniame krante.

Pavilnių regioninis parkas - 1992 m. įsteigta saugoma teritorija pačiame Vilniuje, ginanti vaizdingą, giliai išgraužtą Vilnios upės slėnį su raguvomis, šlaitais ir įspūdinga Pūčkorių atodanga. Tai dažnai vienu mažiausių vadinamas Lietuvos regioninis parkas ir mėgstama miestiečių poilsio vieta.

Raigardo slėnis prie Druskininkų yra didžiausias Lietuvos sufozinis cirkas, saugomas kraštovaizdis ir viena stipriausių Dzūkijos panoramų, siejama su legendomis bei M. K. Čiurlionio kūryba.

Skroblaus upelis, arba Skroblus, yra 20,31 km ilgio šaltiniuotas Merkio kairysis intakas Dzūkijos nacionaliniame parke: nuo Bobos Daržo termokarstinių versmių prie Margionių iki žiočių ties Trasninku jis laikomas viena švariausių Lietuvos upių.

Veisiejų regioninis parkas Lazdijų rajone saugo miškingą Šlavantų-Veisiejų-Kapčiamiesčio ežeryną su 37 ežerais; čia, Veisiejuose, gyveno ir kūrė esperanto kalbos sumanytojas Liudvikas Zamenhofas, todėl parke gamtos turtai jungiasi su unikalia kultūros istorija.

Žuvinto biosferos rezervatas yra seniausiai saugoma Lietuvos teritorija ir vienintelė šalies UNESCO biosferos rezervato vieta, kur ežeras, nendrynai, pelkės ir pievos saugo paukščių migracijos pasaulį.

Novaraisčio ornitologinis draustinis - didžiausias ornitologinis draustinis Lietuvoje, apie 827 ha aukštapelkė ir vandenys buvusioje durpyno vietoje prie Lekėčių. Įsteigtas 1988 m., jis saugo paukščių perėjimo ir poilsio migracijos metu vietą; garsiausias rudeniniais gervių sambūriais, kai čia susitelkia iki 2000 gervių. Stebėti patogu nuo įrengto paukščių stebėjimo bokšto rytiniame pelkės pakraštyje.

Orijos ežeras (Orija) - didžiausias Kalvarijos savivaldybės ežeras, rininės kilmės vandens telkinys aukštais statūs krantais maždaug 3 km į pietus nuo Kalvarijos. Pagal enciklopediją jo plotas - apie 86 ha, ilgis 1,9 km, didžiausias gylis 7,7 m. Prie ežero įrengta poilsiavietė su paplūdimiu, estrada ir vandens dviračių nuoma; vasarą čia rengiamos Joninės. Tai mėgstama apylinkių maudynių, žvejybos ir poilsio vieta.

Vištyčio regioninis parkas Suvalkijos pietvakariuose saugo aukščiausią Sūduvos aukštumos dalį ir vaizdingą Vištyčio ežerą; čia, prie Lietuvos, Lenkijos ir Rusijos trišalio pasienio, susitinka giliausi ežerai, moreninės kalvos ir senos girios.

Aukštumalos aukštapelkė Pamaryje išsiskiria mediniu taku per pelkę, senos kūlgrindos atmintimi, pelkių atkūrimo darbais ir tarptautine reikšme ankstyvajam durpynų mokslui.

Krokų Lanka yra seklus lagūninės kilmės ežeras Nemuno deltoje, susidaręs Nemuno sąnašoms atitvėrus dalį Kuršių marių. Beveik 800 ha vandens telkinys su nendrynais ir polderiais yra svarbi paukščių vieta Nemuno deltos regioniniame parke.

Nemuno delta yra Pamario kraštovaizdis, kuriame upių šakos, pavasario potvyniai, polderiai, Rusnės sala ir paukščių migracija sukuria vieną savičiausių Lietuvos kelionių patirčių.