Žmogaus sutvėrimas

Sakmė

Labai seniai, kai žmonių dar nebuvo, Dievas gyveno ir dirbo paprastus darbus. Kartą, pakūręs krosnį ir susitepęs veidą suodžiais, jis pasilenkė nusiprausti.

Nuo jo veido nukrito vandens lašas. Lašas palietė žemę ir ten, kur susigėrė, pradėjo rastis žmogaus pavidalas. Taip iš paprasto vandens lašo ir Dievo rankų tvarkos atsirado pirmasis žmogus.

Dievas pamatė, kad vienam žmogui pasaulyje nyku. Todėl jis sutvėrė moterį, kad žmogus turėtų su kuo kalbėtis, dirbti, dalytis maistu ir gyvenimu. Vyras buvo pavadintas Adomu, moteris - Ieva.

Nuo tada žmonės gyvena žemėje ne kaip vieniši šešėliai, o kaip pora ir giminė, turinti pradžią, vardus ir atsakomybę vienas kitam.

Interpretacija: ką reiškia žmogaus sutvėrimas?

Sakmė pabrėžia žmogaus artumą Dievui, bet kartu ir jo žemiškumą. Žmogus gimsta ne iš tolimo dangaus, o iš lašo, nukritusio į žemę. Tai labai buitiškas ir kartu sakralus vaizdas.

Dievas čia nėra abstraktus valdovas. Jis dirba, prausiasi, pastebi žmogaus vienatvę. Tokia Dievo figūra būdinga Lietuvių sakmėms: aukščiausia galia priartinama prie kasdienio kaimo pasaulio.

Moters sukūrimas pasakojime paaiškina ne tik lytis, bet ir bendruomenę. Žmogus laikomas ne visiškai užbaigtas, kol neturi ryšio su kitu žmogumi.

Istorija, variantai ir užrašymas

Etiologinėse sakmėse žmonės gali būti kilę iš vandens lašo, nukritusio Dievui prausiantis. Tai leidžia šį pasakojimą matyti kaip platesnės tradicijos dalį.

Žmogaus sutvėrimo sakmės dažnai derina archajiškus kūrimo vaizdinius su krikščioniškais vardais - Adomu ir Ieva. Dėl to jos nėra tiesiog Biblijos perpasakojimas: tai liaudiškas kūrimo paaiškinimas, kuriame Biblijos vardai susitinka su kaimo vaizduote.

Dainiaus Razausko tyrimai rodo, kad žmogaus kūrimo tema Lietuvių tradicijoje susijusi su platesniais formavimo, kvėpavimo, vandens ir žemės motyvais.

Tai antropogoninė etiologinė sakmė, priklausanti tam pačiam kūrimo siužetų ratui kaip ir „Kaip atsirado žemė“ (etiologinių sakmių antologija, Vilnius, 1986). Daugelyje variantų žmogų iš molio ar vandens lipdo Dievas, o velnias bando jį sugadinti – tai dualistinės pasaulio kūrimo sampratos atspindys. Lietuvių etiologinės sakmės klasifikuotos Bronislavos Kerbelytės kataloge (Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3, 2002).

Kuo ši sakmė skiriasi nuo pasakos?

Pasaka dažniausiai seka nuotykį, o ši sakmė aiškina kilmę. Ji atsako į klausimą, iš kur atsirado žmogus ir kodėl jam reikia kito žmogaus.

Pasakojimo trumpumas yra jo stiprybė: keli vaizdai sukuria visą žmogaus kilmės modelį - Dievas, vanduo, žemė, vardas ir bendrystė.