- Žanras
- Etiologinė sakmė
- Motyvai
- žmogaus kilmė, vandens lašas, Dievo prausimasis
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Kai žmonių dar nebuvo, Dievas kūreno krosnį ir išsitepė suodžiais. Prausiantis jam nuo veido ant žemės nukrito vandens lašas.
Tas lašas pavirto žmogumi. Dievas pamatė, kad žmogui vienam nuobodu, ir sutvėrė jam moterį. Pirmąjį vyrą pavadino Adomu, o moterį – Ieva.
Interpretacija: ką reiškia žmogaus sutvėrimas?
Sakmė priartina kūrimą prie buities: Dievas prausiasi, o nukritęs vandens lašas tampa žmogumi. Šaltinis neaiškina šio virsmo mechanizmo.
Dievas čia nėra abstraktus valdovas. Jis dirba, prausiasi, pastebi žmogaus vienatvę. Tokia Dievo figūra būdinga Lietuvių sakmėms: aukščiausia galia priartinama prie kasdienio kaimo pasaulio.
Moters sukūrimas pasakojime paaiškina ne tik lytis, bet ir bendruomenę. Žmogus laikomas ne visiškai užbaigtas, kol neturi ryšio su kitu žmogumi.
Naudotas variantas ir šaltinis
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 334, p. 425: „Žmogaus sutvėrimas“. Redakcinis konkretaus nurodyto varianto perpasakojimas, patikrintas pagal visą šaltinio pasakojimą. Tai ne pažodinė užrašo transkripcija.
Kuo ši sakmė skiriasi nuo pasakos?
Pasaka dažniausiai seka nuotykį, o ši sakmė aiškina kilmę. Ji atsako į klausimą, iš kur atsirado žmogus ir kodėl jam reikia kito žmogaus.
Pasakojimo trumpumas yra jo stiprybė: keli vaizdai sukuria visą žmogaus kilmės modelį - Dievas, vanduo, žemė, vardas ir bendrystė.
