Nukalta saulė: sakmė, reikšmė ir istorija

Sakmė

Senais laikais pasaulyje buvo tamsu. Žmonės nežinojo dienos, nes virš žemės nešvietė Saulė. Tik ugnis prie žaizdro trumpam parodydavo veidus ir sienas.

Tada vienas kalvis nutarė, kad tamsa negali tęstis amžinai. Jis paėmė blizgančią geležį ir kalė ją diena po dienos, metai po metų. Nuo kūjo smūgių žaizdras žaižaravo, o geležis darėsi vis apvalesnė ir skaistesnė.

Po šešerių metų kalvis nukalė Saulę. Jis užkopė ant aukščiausios trobos, pakėlė ją abiem rankomis ir įmetė į dangų. Saulė pasiliko virš žemės ir nuo tada šviečia žmonėms.

Interpretacija: ką reiškia nukalta Saulė?

Ši sakmė šviesą supranta kaip darbą, o ne kaip savaime duotą dalyką. Saulė nėra tik dangaus kūnas - ji yra nukalta, išvargta ir iškelta į aukštį žmogaus arba mitinio kalvio pastangomis.

Kalvystė lietuvių mitiniame mąstyme turi ypatingą galią: ji iš žemės metalo sukuria dangišką šviesą. Todėl kalvis čia stovi tarp požemio, ugnies ir dangaus.

Šešeri metai pabrėžia lėtą kūrimo darbą. Sakmė kalba ne apie greitą stebuklą, o apie kantrų pasaulio sutvarkymą.

Istorija, variantai ir užrašymas

Šis siužetas siejamas su Teliavelio arba Kalvelio vaizdiniu. VLE nurodo, kad Jono Malalo kronikos slaviškojo vertimo intarpe Teliavelis vadinamas kalviu, nukalusiu Saulę ir įmetusiu ją į dangų.

Tautosakos variantuose kalvis kartais lieka bevardis žmogus, o moksliniame kontekste jis siejamas su senesniu mitiniu kalviu. Dėl to „Nukalta saulė“ yra ir trumpa etiologinė sakmė, ir vartai į senąjį baltų dangaus mitų sluoksnį.

Šiame puslapyje pasakojimas perrašytas originaliai, išlaikant svarbiausius motyvus: tamsą, kalvį, blizgančią geležį, šešerius metus ir Saulės iškėlimą.

Saulės kalvio motyvas kultūroje

Saulės kalvis leidžia suprasti, kodėl metalo, ugnies ir dangaus vaizdiniai tautosakoje taip dažnai jungiasi. Žaizdras yra žemės ugnis, o Saulė - dangaus ugnis.

Ši sakmė taip pat gražiai siejasi su kalendoriniais saulės sugrįžimo vaizdiniais: šviesa turi būti atkurta, iškelta ir palaikoma.