Mitologinė sakmė
Perkūno persekiojamas Velnias, šermukšnis, butelis
tautosakinė
Sakmė
Kartą užėjo smarki perkūnija. Žaibai varstė dangų, lietus pylė kaip iš kibiro, o Perkūnas trankė viską, kas pakliuvo.
Į senelių trobelę pasibeldė sušlapęs pakeleivis. Geri žmonės jį priėmė, bet netrukus suprato, kad tai Velnias: jo kojos buvo arklio, o veidas turėjo ne žmogaus ženklų.
Seneliai išsigando ir ėmė šlakstyti švęstu vandeniu. Velnias pradėjo cypti, prašyti pagalbos ir žadėjo atlygį. Jis liepė uždaryti jį butelyje su šermukšniniu kamščiu, kad Perkūnas jo nerastų.
Kai audra praėjo, seneliai Velnią paleido. Jis, kaip buvo žadėjęs, apdovanojo juos ir išėjo.
Interpretacija: ką reiškia išgelbėtas Velnias?
Ši sakmė neįprasta tuo, kad žmogus padeda ne Perkūnui, o jo persekiojamam Velniui. Ji parodo, kad tautosakos Velnias nėra vien abstraktus blogis; jis gali bijoti, prašyti, derėtis ir atsilyginti.
Šermukšnis lietuvių tikėjimuose dažnai laikytas apsauginiu medžiu nuo blogų jėgų. Čia jis paradoksaliai tampa priemone Velniui uždaryti ir paslėpti.
Svetingumas sakmėje turi ribą. Seneliai padeda, bet kartu uždaro Velnią butelyje - priima svetimą jėgą tik kontroliuojamoje formoje.
Istorija, variantai ir užrašymas
Sakmė priklauso Perkūno ir Velnio persekiojimo ciklui. Velnio slėpimasis nuo žaibo lietuvių sakmėse itin dažnas, bet ne visuose variantuose žmogus jam padeda.
Šermukšnio motyvas plačiai aptariamas tyrimuose apie apsauginius augalus ir priemones prieš velnią, laumes ar kitas mitines būtybes.
Ar galima padėti Velniui?
Sakmė neatsako tiesmukai. Ji rodo, kad pagalba pavojingai būtybei gali duoti atlygį, bet kartu išlieka rizika.
Todėl pasakojimas yra ne moralinis leidimas draugauti su Velniu, o sudėtingas tekstas apie baimę, derybas ir ribotą žmogaus gudrumą.