- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- Perkūnas persekioja Velnią, atvirtusi velėna, slėptuvės ieškojimas
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Velnias kartą klausė Perkūno, kur galėtų pasislėpti nuo jo smūgio. Sakė lįsiąs po troba, į medį, po akmeniu, po kalnu, į pirtį, net į bažnyčią.
Kiekvieną kartą Perkūnas atsakydavo, kad ir ten trenks. Velniui neliko vietos nei aukštai, nei žemai, nei šventoje, nei kasdienėje erdvėje.
Galiausiai Velnias pasakė lįsiąs po atgal atvirtusia žemės velėna. Perkūnas atsakė, kad ten jo nemuš. Nuo tada Velnias slepiasi po tokia velėna.
Todėl seniau artojai saugodavosi, kad velėna neatsiverstų atgal, o audrai artėjant žmonės taisydavosi drabužius ir saugodavosi vietų, kur galėtų slėptis Velnias.
Interpretacija: ką reiškia Velnias po velėna?
Sakmė aiškina labai konkrečius draudimus ir baimes: kodėl pavojinga stovėti ten, kur gali trenkti Perkūnas, ir kodėl lauke reikia būti tvarkingai.
Atvirtusi velėna yra apverstos tvarkos ženklas. Žemė, kuri turėtų gulėti savaip, pasisuka priešingai ir tampa Velnio slėptuve.
Perkūnas čia veikia kaip tvarkos saugotojas, bet net jo smūgis turi ribą. Velnio slėptuvė randama ne stipriausioje vietoje, o mažiausiame tvarkos plyšyje.
Istorija, variantai ir užrašymas
Perkūno ir Velnio nesantaika yra vienas plačiausiai paliudytų Lietuvių mitologinių sakmių laukų. Tokių sakmių užrašyta apie 500 variantų.
Ši sakmė jungia kosminę kovą su kasdieniu arimu. Todėl ji rodo, kaip mitologija paaiškino konkrečius žemdirbio veiksmus ir atsargumo taisykles.
Perkūno ir velnio persekiojimas yra branduolinis baltų mitologijos siužetas (tyrinėtojų V. Toporovo ir V. Ivanovo vadinamasis „pagrindinis mitas“ – griausmo Dievo kova su chtoniška būtybe). Ši sakmė kartu yra ir etiologinė: ji aiškina draudimą palikti atvirtusią velėną. Velnią Lietuvių sakmėse tyrė Norbertas Vėlius („Chtoniškasis Lietuvių mitologijos pasaulis“, 1987), o variantai klasifikuoti Bronislavos Kerbelytės kataloge (Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3, 2002).
Audra ir žemdirbio pasaulis
Audra žemdirbiui buvo ir pavojus, ir derliaus sąlyga. Perkūnas galėjo atnešti lietų, bet jo žaibas galėjo sunaikinti.
Sakmė leidžia suprasti, kodėl audra buvo skaitoma kaip ženklų sistema: medis, akmuo, velėna, drabužis ar pastogė galėjo pasirodyti nesanti neutrali vieta.
