Velnias po velėna

Sakmė

Velnias kartą klausė Perkūno, kur galėtų pasislėpti nuo jo smūgio. Sakė lįsiąs po troba, į medį, po akmeniu, po kalnu, į pirtį, net į bažnyčią.

Kiekvieną kartą Perkūnas atsakydavo, kad ir ten trenks. Velniui neliko vietos nei aukštai, nei žemai, nei šventoje, nei kasdienėje erdvėje.

Galiausiai Velnias pasakė lįsiąs po atgal atvirtusia žemės velėna. Perkūnas atsakė, kad ten jo nemuš. Nuo tada Velnias slepiasi po tokia velėna.

Todėl seniau artojai saugodavosi, kad velėna neatsiverstų atgal. Pasakojimas baigiamas ir kitu tikėjimu: artėjant perkūnijai moterys nuleisdavo pakeltus sijonus ir išvyniodavo atraitotas rankoves, kad jų klostėse nepasislėptų Perkūno persekiojamas velnias.

Interpretacija: ką reiškia Velnias po velėna?

Baigiamoji drabužių detalė sieja audros baimę su slėptuvės vaizdiniu. Svarbios pakelto sijono ir atraitotos rankovės klostės, kuriose pasakojimo velnias gali pasislėpti.

Atvirtusi velėna yra apverstos tvarkos ženklas. Žemė, kuri turėtų gulėti savaip, pasisuka priešingai ir tampa Velnio slėptuve.

Perkūnas čia veikia kaip tvarkos saugotojas, bet net jo smūgis turi ribą. Velnio slėptuvė randama ne stipriausioje vietoje, o mažiausiame tvarkos plyšyje.

Naudotas variantas ir šaltinis

Vaikams.lt: „Velnias po velėna“, visas sakmės tekstas. Redakcinis konkretaus nurodyto varianto perpasakojimas, patikrintas pagal visą šaltinio pasakojimą. Tai ne pažodinė užrašo transkripcija.

Audra ir žemdirbio pasaulis

Audra žemdirbiui buvo ir pavojus, ir derliaus sąlyga. Perkūnas galėjo atnešti lietų, bet jo žaibas galėjo sunaikinti.

Sakmė leidžia suprasti, kodėl audra buvo skaitoma kaip ženklų sistema: medis, akmuo, velėna, drabužis ar pastogė galėjo pasirodyti nesanti neutrali vieta.