Etiologinė sakmė
šuo ir katė, namų gyvūnų nesantaika, prarastas raštas
tautosakinė
Sakmė
Senais laikais šuo ir katė dar galėjo sugyventi. Vienas saugojo namus ir kiemą, kita laikėsi prie krosnies ir aruodų, bet abu priklausė tai pačiai sodybai.
Pasakojama, kad jų taiką palaikė susitarimas arba raštas, kuriame buvo nurodyta, kam kas priklauso ir kaip namuose reikia gyventi. Kol tas ženklas buvo saugus, šuo ir katė vienas kito nekliudė.
Bet susitarimas buvo prarastas, paslėptas arba vieno iš jų neišsaugotas. Nuo tada šuo ėmė kaltinti katę, katė - šunį, ir abiejų taika baigėsi.
Todėl iki šiol šuo vejasi katę, o katė, pamačiusi šunį, šiaušiasi ir bėga į aukštesnę vietą.
Interpretacija: ką reiškia Šuns ir katės nesantaika?
Sakmė aiškina kasdien matomą gyvūnų elgesį. Šuo ir katė yra artimiausi namų gyvūnai, todėl jų nesutarimas turėjo prašytis pasakojimo.
Prarasto susitarimo motyvas rodo, kad nesantaika atsiranda ne iš prigimtinio blogio, o iš sulaužytos tvarkos. Kadaise taika buvo galima.
Slenkstis ir namų erdvė čia svarbūs: šuo labiau priklauso kiemui, katė - vidui. Konfliktas kyla dėl ribos tarp šių dviejų sričių.
Istorija, variantai ir užrašymas
Šuns ir katės nesantaikos aiškinimų žinoma daugelyje tautų. Lietuviškoje etiologinėje sakmėje šis motyvas įrašomas į sodybos ir namų tvarkos pasaulį.
Variantai gali skirtis: vienur kalbama apie prarastą raštą, kitur apie apgaulę, maistą ar šeimininko sprendimą. Tačiau visur pasakojama, kodėl du artimi namų gyvūnai tapo priešininkais.
Kodėl ši sakmė išlieka suprantama?
Kiekvienas, matęs šunį vejantis katę, lengvai atpažįsta sakmės klausimą. Ji paverčia kasdienį vaizdą senovine istorija.
Dėl to ši sakmė veikia kaip paprastas, bet patvarus tautosakos mechanizmas: paaiškinti pasaulį ne teorija, o įsimenamu pasakojimu.