- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- Nemunas, žvejai, vandens būtybė
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Žvejai Nemune ties Plokščiais užmetė tinklą į įlanką ir ištraukė būtybę, kuri buvo nei žuvis, nei žmogus. Ji buvo graži, geltonais plaukais, trumpomis rankomis, o vietoj kojų turėjo žuvies uodegą.
Žvejai ją parsigabeno ir įkurdino dideliame vandens kubile. Kas antrą dieną vandenį pakeisdavo, parsivežę jo iš už dešimties kilometrų tekančio Nemuno.
Žmonės ėjo iš visų apylinkių jos pažiūrėti. Susirinkus miniai undinė užsidengdavo veidą plaukais ir verkdavo. Nebijodavo tik žvejo žmonos. Gražiu oru dainuodavo nepaprastai gražiu balsu, tačiau žodžių niekas nesuprasdavo.
Aplinkinių kaimų smalsuoliams nustojus lankytis, undinę pradėjo vežioti ir rodyti miesteliuose. Kai nusibodo ir tai, sugrąžino į Nemuną. Paleista tris kartus pasirodė virš vandens ir dėkingai palenkė galvą. Panėrusi trečiąsyk, nebegrįžo.
Interpretacija: ką reiškia sugauta undinė?
Ši sakmė kalba apie svetimos būtybės pavertimą reginiu. Žmonės nori pamatyti ir parodyti undinę, bet jos verksmas rodo, kad vandens būtybė nelaisvėje kenčia.
Nesuprantama daina yra gelmės kalba. Ji graži, bet žmogui nepriklausanti. Undinė gali būti išgirsta, bet ne iki galo suprasta.
Paleidimas yra svarbiausias moralinis veiksmas. Sugauti galima, bet laikyti netinka. Būtybė turi grįžti į savo vandenį.
Naudotas variantas ir šaltinis
Vaikams.lt: „Sugauta undinė“, visas sakmės tekstas. Redakcinis konkretaus nurodyto varianto perpasakojimas, patikrintas pagal visą šaltinio pasakojimą. Tai ne pažodinė užrašo transkripcija.
Vandens būtybės ir žmogaus smalsumas
Sakmė klausia, ar žmogaus smalsumas suteikia teisę paimti tai, kas priklauso kitam pasauliui. Atsakymas nėra pasakytas pamokslu, bet iš undinės verksmo jis aiškus.
Todėl istorija šiandien skamba ir kaip pasakojimas apie pagarbą gyvai, svetimai, ne iki galo pažįstamai būčiai.
