Mitologinė sakmė
Nemunas, žvejai, vandens būtybė
tautosakinė
Sakmė
Žvejai Nemune ties Plokščiais užmetė tinklą į įlanką ir ištraukė būtybę, kuri buvo nei žuvis, nei žmogus. Ji buvo graži, geltonais plaukais, trumpomis rankomis, o vietoj kojų turėjo žuvies uodegą.
Žvejai ją parsivežė, padarė didelę skalbtuvę ir laikė vandenyje. Vandenį reikėjo vežti iš Nemuno, nes be savo upės vandens undinė negalėjo būti.
Žmonės ėjo iš visų apylinkių jos pažiūrėti. Kai susirinkdavo daug žiūrovų, ji užsileisdavo plaukus ant veido ir verkdavo. Kai būdavo ramu ir gražu, ji dainuodavo balsu, kokio žmogus neturi, bet žodžių niekas nesuprasdavo.
Galiausiai žmonėms nusibodo ją rodyti. Undinę nuvežė atgal prie Nemuno ir paleido. Ji tris kartus iškilo, palenkė galvą tarsi dėkodama ir paniro visam laikui.
Interpretacija: ką reiškia sugauta undinė?
Ši sakmė kalba apie svetimos būtybės pavertimą reginiu. Žmonės nori pamatyti ir parodyti undinę, bet jos verksmas rodo, kad vandens būtybė nelaisvėje kenčia.
Nesuprantama daina yra gelmės kalba. Ji graži, bet žmogui nepriklausanti. Undinė gali būti išgirsta, bet ne iki galo suprasta.
Paleidimas yra svarbiausias moralinis veiksmas. Sugauti galima, bet laikyti netinka. Būtybė turi grįžti į savo vandenį.
Istorija, variantai ir užrašymas
Ši sakmė ypatinga tuo, kad nurodo konkrečią vietą - Nemuną ties Plokščiais. Tokia detalė stiprina sakmės tikrumo įspūdį.
Undinės motyvas lietuvių tautosakoje siejasi su platesniu vandens būtybių lauku. Kai kuriuose pasakojimuose jos vilioja ar skandina, o šiame variante ryškesnė nelaisvės ir gailesčio tema.
Vandens būtybės ir žmogaus smalsumas
Sakmė klausia, ar žmogaus smalsumas suteikia teisę paimti tai, kas priklauso kitam pasauliui. Atsakymas nėra pasakytas pamokslu, bet iš undinės verksmo jis aiškus.
Todėl istorija šiandien skamba ir kaip pasakojimas apie pagarbą gyvai, svetimai, ne iki galo pažįstamai būčiai.