Vėjas ir jo vaikai

Sakmė

Seniau pūtė keturi vėjai: Šiaurinis, Rytmetinis, Pietinis ir Vakarinis. Vienas buvo senas tėvas, kiti trys – jo vaikai. Jie turėjo tiek jėgos, kad kilnojo kalnus. Dievui toks siautimas nepatiko, todėl jis liepė jiems iš jūros iškelti didžiulį akmenį.

Vėjai pūtė iš visų pusių, tačiau akmuo nejudėjo. Tada visi keturi griebė jį rankomis ir pakėlė. Brisdami į krantą jie nepajėgė jo išnešti. Tėvas paleido savo kraštą ir pamėgino padėti pūtimu, bet akmuo nusileido ant trijų vaikų ir prispaudė juos jūros dugne.

Tėvas, praradęs vaikus, įlindo į medžio drevę ir nustojo pūsti. Be vėjo nebeaugo javai, žmonėms darėsi vis sunkiau. Praėjo treji metai. Dievas siuntė žvėris ir paukščius surasti pasislėpusį vėją, tačiau šis į nieką neatsiliepė.

Pagaliau prie drevės ėmė giedoti gaidys. Giedojo ir giedojo, kol vėjas neiškentęs liepė jam pasitraukti. Taip jo slėptuvė buvo surasta. Dievas pažadėjo, kad vaikai pakils, kai artės pasaulio pabaiga. Vėjas išlindo ir vėl ėmė pūsti į visas puses, vis tikėdamasis sulaukti savo vaikų.

Kodėl pasauliui prireikė vėjo?

Pasakojimas aiškina ne atskirų krypčių vėjų charakterius, o vėjo dingimą ir sugrįžimą. Iš pradžių jo jėga kelia pavojų, tačiau visiška tyla pasirodo taip pat pražūtinga. Tėvo netektis sujungia stichijos vaizdinį su žmogišku gedulu ir laukimu.

Gaidys čia užbaigia paiešką: jo atkaklus balsas išprovokuoja vėjo atsakymą. Tai konkreti šio varianto siužeto detalė, o ne pasakojimas apie keturis skirtingo būdo sūnus.

Naudotas variantas

Perpasakotas visas Vaikams.lt skelbiamas tekstas „Vėjas ir jo vaikai“. Išlaikyti akmens iškėlimo, trijų prispaustų vaikų, trejų metų tylos, gaidžio ir paskutinio pažado epizodai. Tai redakcinis perpasakojimas šiuolaikine kalba, ne pažodinė užrašo transkripcija.