Mitologinė sakmė
vėjo personifikacija, keturios kryptys, stichijos šeima
tautosakinė
Sakmė
Žmonės seniau pasakodavo, kad vėjas nėra vien tuščias oro judėjimas. Jis turi namus, balsą ir vaikus. Vieni jo vaikai pikti ir staigūs, kiti švelnesni, treti tik žaidžia virš laukų ir ežerų.
Kai iš šiaurės atpūsdavo žvarbus vėjas, žmonės sakydavo, kad tai pikčiausias vėjo sūnus. Kai vasarą pūstelėdavo šiltas, javus glostantis vėjas, sakydavo, kad atėjo nuolaidesnis vaikas. Rytų ir vakarų vėjai būdavo laikomi permainingais: kartais padeda, kartais supyksta.
Todėl senieji nepykdavo ant vėjo be reikalo. Jį reikėdavo pažinti: iš kur pučia, kada stiprėja, kokį debesį gena ir kokią naujieną neša.
Interpretacija: ką reiškia vėjo vaikai?
Vėjas šioje sakmėje paverčiamas šeima. Tai leidžia žmogui suprasti stichiją ne kaip mechaninį reiškinį, o kaip gyvą, skirtingų nuotaikų turinčią galią.
Vaikų motyvas paaiškina, kodėl vėjai nevienodi. Ta pati stichija gali būti pavojinga, maloni, šalta, šilta, sausra ar lietumi grasinanti. Žmonės tai įvardijo per giminystės kalbą.
Sakmė taip pat rodo valstietišką orų stebėseną: vėjo kryptis buvo svarbi darbams, kelionei, žvejybai ir derliui.
Istorija, variantai ir užrašymas
Vėjas lietuvių sakmėse dažnai personifikuojamas: jis gali kalbėti, sirgti, būti sužeistas, gyventi atskiruose kraštuose ar turėti šeimą. Tokie pasakojimai priklauso mitologinių sakmių apie gyvas stichijas sluoksniui.
Variantai gali skirtis pagal vėjų skaičių ir jų būdą. Vienuose pasakojimuose pabrėžiami keturi pasaulio kraštai, kituose - konkretus susitikimas su vėju kaip žmogaus pavidalo būtybe.
Vėjas kaip gyva stichija
Liaudies pasaulėvaizdyje stichijos nėra nebylios. Vėjas gali bartis, padėti, griauti, nupūsti ar išvėtyti. Dėl to su juo elgiamasi atsargiai ir pagarbiai.
Ši sakmė yra gera įžanga į platesnes vėjo istorijas, kuriose žmogus susiduria su nematoma, bet labai konkrečiai veikiančia galia.