- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- sužeista stichija, vėjas kaip senis, peilis
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Vienas žmogus kluone vėtė rugius. Kad ir kur stotų, vėjas pūtė priešingai: tai per duris pelus atgal nešė, tai iš kitos pusės užsisukęs darbą gadino.
Žmogus įniršo. Išsitraukė lenktinį peilį ir sviedė jį pro duris ten, iš kur jautė vėją. Staiga viskas nutilo. Rugiai išsivėtė lengvai, lyg vėjo nė nebūtų buvę.
Išėjęs peilio ieškoti, žmogus rado ne peilį, o kraujo lašus. Jais sekdamas atėjo į girią ir pamatė gražų namelį. Viduje gulėjo senas žmogus, veidas pervertas peiliu.
Senis pažadėjo grąžinti peilį, jei žmogus papūs į dūdelę. Žmogus papūtė, atgavo peilį ir išėjo. Bet grįžęs rado ne namus, o tik pamatų akmenis. Vienu pūstelėjimu jis pats buvo nupūtęs savo sodybą.
Interpretacija: ką reiškia sužeistas vėjas?
Ši sakmė moko, kad stichija gali būti gyva ir pažeidžiama, bet žmogui pavojinga ją sužeisti. Peilis į vėją atrodo kaip beprasmiškas gestas, tačiau sakmės pasaulyje net nematomas reiškinys turi kūną.
Dūdelė yra valdžios ženklas. Žmogus gauna progą pasinaudoti vėjo jėga, bet nesupranta jos masto. Vienas pūstelėjimas, kuris atrodo menkas, sugriauna jo paties namus.
Todėl pasakojimas kalba apie pyktį ir neatsakingą galios troškimą. Noras priversti Gamtą paklusti gali atsisukti prieš patį žmogų.
Naudotas variantas ir šaltinis
Lietuvių tautosaka, IV (1967), Nr. 611, p. 585–586: „Sužeistas vėjas“. Redakcinis konkretaus nurodyto varianto perpasakojimas, patikrintas pagal visą šaltinio pasakojimą. Tai ne pažodinė užrašo transkripcija.
Kodėl ši sakmė paveiki?
Pasakojimas trumpas, bet labai kinematografiškas: kluonas, peilis, kraujo pėdsakas, giria, senis ir staigus sugrįžimas į tuščią vietą.
Jis leidžia moderniai kalbėti apie ekologinę ribą: Gamtos jėgos nėra vien įrankis žmogaus patogumui, o neatsargus įsikišimas gali sugriauti pačią buveinę.
