- Žanras
- Etiologinė sakmė
- Motyvai
- gyvūno ypatybės kilmė, kiškio baimė, avis
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Bobutė ganė avis ir pamatė ant kito akmens sėdintį kiškį. Kiškis verkė, nes skundėsi, kad jo niekas nebijo.
Jis sakė eisiąs nusiskandinti, bet bobutė jį sulaikė. Ji liepė palaukti, kol prieis avys, o tada iššokti iš už akmens.
Kiškis taip ir padarė. Avys pasibaidė ir puolė bėgti. Kiškiui pasidarė taip juokinga, kad jis ėmė kvatoti, kol lūpytė trūko.
Nuo tada kiškio lūpa liko perskelta.
Interpretacija: ką reiškia Kiškio lūpos?
Tai etiologinė sakmė, paaiškinanti gyvūno išvaizdos ypatybę. Ji neieško biologinio paaiškinimo, o sukuria juokingą ir lengvai įsimenamą kilmės istoriją.
Kiškis dažnai laikomas baikščiu gyvūnu, bet čia jis trokšta būti baisus. Sakmės humoras kyla iš to, kad jis išgąsdina avis, kurios pačios nėra labai drąsios.
Perskelta lūpa tampa juoko pėdsaku. Kūno forma aiškinama emocijos pertekliumi.
Istorija, variantai ir užrašymas
Gyvūnų ypatybių kilmę aiškinančios sakmės yra viena svarbi etiologinių sakmių grupė. Jos pasakoja, kodėl gyvūnas turi tam tikrą spalvą, balsą, eiseną ar kūno dalį.
Tokie tekstai dažnai trumpi ir žaismingi. Jie tiko pasakoti vaikams, bet kartu atspindi seną įprotį Gamtos požymius aiškinti pasakojimu.
Kiškio, kuris pats išgąsdina dar baikštesnius gyvūnus (avis ar varles) ir iš juoko persiplėšia lūpą, siužetas yra tarptautinis aiškinamosios („kodėl?“) sakmės pavyzdys, žinomas daugelyje tautų. Lietuvių etiologinės sakmės klasifikuotos Bronislavos Kerbelytės kataloge (Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3, 2002).
Humoras etiologinėse sakmėse
Ne visos sakmės bauginančios. Etiologinės istorijos apie gyvūnus dažnai naudoja juoką, perdėjimą ir netikėtą atomazgą.
„Kiškio lūpos“ rodo, kad tautosaka gali būti ir švelnus Gamtos stebėjimo žaidimas.