- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- audra, Velnias po pastoge, Perkūno smūgis
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Per perkūniją vienas žmogus grįžo namo ir palindo po pastoge. Ten rado susitraukusį Velnią, kuris slėpėsi nuo Perkūno.
Žmogus jį barė: ar nemato, kad Perkūnas tyko jį užmušti? Velnias atsakė trumpai: mane muš, o tave užmuš.
Žmogus užsirūkė pypkę. Velnias prisigretino taip arti, kad atsisėdo ant pypkės. Kai žmogus užtraukė dūmą, Perkūnas trenkė. Žmogus žuvo, o Velnias, kaip sakoma, pabėgo.
Interpretacija: ką reiškia ši sakmė?
Tai viena griežčiausių sakmių apie pavojingą artumą Velniui. Žmogus mano stebįs svetimą nelaimę, bet pats tampa taikiniu.
Pypkė čia yra intymus kasdienis daiktas. Kai Velnias atsisėda ant jos, blogio slėptuvė priartėja prie pat žmogaus kvėpavimo ir burnos.
Sakmė perspėja: per audrą nereikia ieškoti vietų, kur gali slėptis Velnias, ir nereikia manyti, kad antgamtinis konfliktas žmogaus nepalies.
Istorija, variantai ir užrašymas
Šis tekstas žinomas iš mitologinių sakmių apie Perkūną ir Velnią. Jis trumpas, formulinis, lengvai įsimenamas dėl pavadinime esančios grėsmingos frazės.
Tokios sakmės veikė kaip audros elgesio taisyklės: nesiglausti prie įtartinų vietų, nestovėti po medžiais, vengti aukštų ar ribinių vietų, kur gali slėptis Velnias.
Tai trumpa, formulinė mitologinė sakmė, priklausanti gausiam Perkūno ir velnio persekiojimo ciklui (vienas plačiausiai užrašytų Lietuvių mitologinių sakmių laukų). Toks pasakojimas funkcionavo kaip memoratas – tariamai patirtas ar iš artimųjų girdėtas atsitikimas. Velnią Lietuvių sakmėse tyrė Norbertas Vėlius, o variantai klasifikuoti Bronislavos Kerbelytės kataloge (Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3, 2002).
Kodėl pavadinimas toks stiprus?
„Mane muš, o tave užmuš“ yra ne tik Velnio atsakymas. Tai visos sakmės moralas vienu sakiniu.
Jis parodo, kad pavojus gali persikelti nuo kaltininko prie neatsargaus stebėtojo. Žmogus, kuris stovi per arti, pats patenka į smūgio lauką.
