- Žanras
- Mitologinė sakmė
- Motyvai
- pavogtas kūdikis, keistinis vaikas, šiaudų ryšulys
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Sakmė
Senovėje pasakota, kad laumės kartais ateidavo į namus ne dovanų duoti, o vaikų vogti. Pavogto kūdikio vietoje jos palikdavo šiaudų ryšulį, kuris pamažu imdavo virsti laumiuku.
Vieną naktį bernas gulėjo troboje ir pamatė laumes. Jos atsinešė šeimininkų kūdikį, o vietoje jo ėmė rišti šiaudus. Viena kitą siuntė nunešti ryšulį į lopšį, bet bijojo eiti po vieną.
Kai laumės trumpam išėjo abi, bernas paslėpė tikrąjį vaiką po patalais. Grįžusios laumės jo nerado ir išėjo tuščiomis. Ryte bernas parodė šeimininkams, kas būtų atsidūrę lopšyje.
Šiaudų ryšulys jau buvo pradėjęs gyvėti. Nukirtus jį, iš šiaudų pasirodė kraujas. Žmonės suprato, kad dar truputis delsimo, ir namuose būtų augęs ne jų kūdikis, o laumių padėlys.
Interpretacija: ką reiškia laumių padėlys?
Ši sakmė kalba apie kūdikio pažeidžiamumą ir namų ribos saugojimą. Laumės ateina tada, kai visi miega, todėl pavojus yra ne mūšis, o nepastebėtas pakeitimas.
Šiaudų ryšulys yra gyvybės imitacija. Jis atrodo negyvas, bet sakmėje ima įgyti kūną. Tai šiurpus vaizdas apie netikrą, svetimą gyvybę, įleistą į namus.
Berno budrumas išgelbsti vaiką. Pasakojimas iškelia ne didvyrišką jėgą, o pastabumą, drąsą ir gebėjimą suprasti, kad naktį vyksta nepaprastas dalykas.
Istorija, variantai ir užrašymas
Keistinio vaiko motyvas žinomas daugelyje Europos tradicijų. Lietuvių sakmėse jis dažnai siejamas su laumėmis, kurios gali vogti kūdikius, palikti savo vaiką arba negyvą pakaitalą.
Tokios sakmės aiškino ir socialinį nerimą: kūdikio ligą, keistą elgesį, negalią ar staigią nelaimę. Tautosaka šiuos išgyvenimus perkeldavo į mitologinę kalbą.
Tai mitologinė sakmė, pasakota kaip tikras įvykis. Pakeisto kūdikio (keitinio) motyvas tarptautinis – jis žinomas visoje Europoje (vok. Wechselbalg; tarp keliaujančiųjų sakmių – Christianseno tipas ML 5085 „Pakeistinukas“), o Lietuvių tradicijoje siejamas su laumėmis. Laumes kaip kūdikius vagiančias ar pakeičiančias būtybes tyrė Norbertas Vėlius („Mitinės Lietuvių sakmių būtybės“, 1977); Lietuvių mitologinės sakmės klasifikuotos Bronislavos Kerbelytės kataloge (t. 3, 2002).
Vaikas, lopšys ir namų apsauga
Lopšys sakmėje yra svarbiausias namų centras. Jame turi gulėti savas vaikas; kai ten patenka svetimas padaras, pažeidžiama visa šeimos tvarka.
Dėl to sakmė artima seniesiems draudimams nepalikti kūdikio be priežiūros, saugoti slenkstį, langą, pirtį ir vakarines valandas.
