Mitologinė sakmė
aitvaras danguje, naktigonė, peilis į žemę
tautosakinė
Sakmė
Jauni vyrai naktigonėje matydavo danguje keistas šviesas: lyg žvaigždės nutįsdavo tolyn, lyg ugninis pagaikštis perskrosdavo tamsą. Tokį reiškinį jie vadindavo aitvaru.
Vieną naktį aitvaras atlėkė žemai - juodas, tik kraštai blizgėjo. Vyrai nutarė jį pagauti. Vienas per kojos tarpupirštį įbedė peilį į žemę, kaip buvo girdėjęs darant.
Aitvaras nusileido ant alksnių viršūnių, net medžiai susiūbavo. Akimirka buvo tokia baugi, kad vyrai suprato: svetimos ugnies geriau nepasisavinti. Jie paleido aitvarą ir daugiau jo netvardė.
Interpretacija: ką reiškia sugautas aitvaras?
Aitvaras čia pasirodo kaip ugninė, danguje judanti turto ir pavojingos galios būtybė. Jis vilioja, nes gali būti pagautas, bet kartu kelia baimę, nes nėra žmogaus daiktas.
Peilis į žemę veikia kaip maginis stabdis: aštrus geležies įrankis mėgina pririšti judančią ugnį prie žemės.
Svarbiausias momentas yra ne pagavimas, o paleidimas. Sakmė sako, kad kai kuri galia geriau lieka nepaimta, nes ji priklauso kitai tvarkai.
Istorija, variantai ir užrašymas
Aitvarai lietuvių sakmėse dažnai matomi naktį kaip ugniniai kamuoliai, pagaikščiai, paukščiai ar gaidžiai. Jie siejami su nešamu turtu, grūdais, pinigais ar pieno produktais.
Šis pasakojimas artimas memoratui: kalbama kaip apie patirtą ar iš vyresnių girdėtą regėjimą naktigonėje. Todėl jame daug konkretaus judesio ir mažai stebuklinės pasakos puošmenų.
Aitvaras ir naktigonė
Naktigonė buvo erdvė, kur jauni žmonės ilgai būdavo lauke, tamsoje, prie arklių ir laužų. Tokia aplinka labai tinkama sakmėms apie ugninius ženklus danguje.
Aitvaras čia tampa ir baimės, ir jaunatviško bandymo patikrinti senų žmonių žinias figūra.