Mitologinė sakmė
Giltinė, nuodingas liežuvis, žirklės
tautosakinė
Sakmė
Seniai žmonės ėmė labai mirti. Vienas senas žmogus jautė, kad ir jam artėja pabaiga. Jis pasikvietė vaikus, gimines ir kaimynus prie lovos.
Jis sakė jaučiąs Giltinės nuodus širdyje. Ant savo mirties nepykstąs, nes esąs senas, bet negalįs dovanoti Giltinei, kad ši galabija jaunus žmones.
Senukas paprašė, kad jam mirus prie šono padėtų avikirpes žirkles. Giminės klausinėjo, kam jos reikalingos, ir galiausiai jis paaiškino: kai Giltinė prieis pasistiprinti ir prikiš savo nuodingą liežuvį, jis nukirps jį žirklėmis.
Taip ir buvo padaryta. Po senuko mirties baisios mirtys liovėsi, tarsi Giltinė būtų netekusi savo ginklo.
Interpretacija: ką reiškia Giltinės liežuvis?
Giltinė čia veikia ne dalgiu, o liežuviu. Mirtis ateina kaip nuodas, lyžtelėjimas, nematomas prisilietimas prie žmogaus gyvybės.
Žirklės yra labai buitiškas įrankis, bet sakmėje jos tampa ginklu prieš mirtį. Tai būdinga tautosakai: kasdieniai daiktai gali trumpam įgyti antgamtinę galią.
Senukas nesiekia nemirtingumo sau. Jo gudrybė nukreipta prieš masinę mirtį, todėl pasakojimas turi bendruomeninį matmenį.
Istorija, variantai ir užrašymas
Giltinės liežuvio motyvas plačiai siejamas su lietuvišku mirties personifikavimu. Giltinė dažnai įsivaizduojama kaip moteriška mirties būtybė, turinti nuodingą galią.
Tokie pasakojimai galėjo būti ypač paveikūs maro, ligų ir staigių mirčių patirties aplinkoje. Sakmė suteikia bendruomenei įsivaizduojamą pasipriešinimo mirties antplūdžiui formą.
Mirtis kaip kūniška būtybė
Šioje sakmėje mirtis turi kūną, liežuvį ir net pažeidžiamą vietą. Tai leidžia žmogui bent pasakojime ją sutikti akis į akį.
Dėl to sakmė nėra vien bauginanti. Ji suteikia paguodos: net prieš stipriausią ribą galima išlaikyti protą, orumą ir rūpestį kitais.