Miestų objektai ir sakralinis paveldas

Skulptūra „Žvejo dukros“ - 1982 m. Šventosios kopose pastatyta maždaug 4 m aukščio Zuzanos Pranaitytės bronzinė kompozicija, kurioje trys vėjo gairinamos moterys žvelgia Baltijos jūros link. Kūrinys siejamas ir su žvejo dukrų laukimu, ir su vėliau atskleista trijų Baltijos valstybių prasme. 2026-07-14 Google Maps vietos įvertinimas buvo 4,7 iš 5.

Skuodo Švč. Trejybės bažnyčia - 1844-1847 m. akmenų ir plytų mūro neoromaninė dvibokštė bažnyčia miesto centre, 1850 m. konsekruota vyskupo Motiejaus Valančiaus. Halinį trinavį tūrį su pusapskrite apside puošia bokštų varpo formos šalmai, trys XIX a. varpai ir šventoriaus mūrinė varpinė; per 1944 m. karą numušti bokštai vėliau atkurti tik iš dalies.

Šiaulių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus katedra yra miesto centro dominantė ir vienas ryškiausių Lietuvos renesansinio manierizmo sakralinių pastatų: apie 70 m aukščio bokštas, XVII a. pradžios statyba, 1634 m. konsekravimas ir 1997 m. suteiktas katedros statusas, įsteigus Šiaulių vyskupiją.

Šiluvos šventovė yra vienas svarbiausių Lietuvos piligrimystės centrų: čia susitinka 1608 m. Marijos apsireiškimo tradicija, vėlyvojo baroko bazilika, balta Apsireiškimo koplyčia ir gyva Šilinių atlaidų tradicija.

Šv. Klaros seserų vienuolynas Kretingoje yra 1998 m. įkurta ir 2003 m. kanoniškai įteisinta kontempliatyvi bendruomenė - vienintelis klarisių vienuolynas Baltijos šalyse. Lankytojams skirta ne ekskursija po uždarą kompleksą, o tyli viešnagė viešoje koplyčioje, Mišios, adoracija arba nustatytu laiku vykstantis pokalbis su seserimi per klauzūros ribą.

Šventosios beždžionių tiltas - kabamasis, einant lengvai svyruojantis pėsčiųjų tiltas per Šventosios upę Kopų gatvės gale, tapęs vienu atpažįstamiausių kurorto ženklų. Tai modernus vietos objektas be KVR ar VLE įrašo, bet emocinga stotelė šalia upės žiočių, uosto ir pajūrio pasivaikščiojimų.

Šventosios Švč. Mergelės Marijos Jūrų Žvaigždės bažnyčia - šiuolaikinė plytų mūro pajūrio šventovė, statyta 1991-2003 m. pagal R. Krištapavičiaus ir G. Aperavičiaus projektą ir 2003 m. birželio 20 d. pašventinta Telšių vyskupo J. Borutos. Jos 62 m bokštas su apžvalgos aikštele yra viena aukščiausių Palangos dominančių, o pavadinimas Stella Maris tęsia 1929 m. medinės bažnyčios tradiciją.

Tauragės evangelikų liuteronų bažnyčia - viena seniausių miesto konfesinių bendruomenių: parapija įsteigta 1567 m., o dabartinė akmeninė šventovė su keturkampiu bokštu pastatyta po 1836 m. gaisro ir pašventinta 1843 m. 1947 m. jai suteiktas Martyno Mažvydo vardas.

Tauragės Švč. Trejybės bažnyčia - dominuojanti istoristinė katalikų šventovė Tauragės senamiestyje, pašventinta 1904 m. Jos vienas aštuoniasienis bokštas iškyla virš miesto, o lotyniško kryžiaus plano, neoromaninių ir klasicistinių bruožų pastatas mena pasienio miestą, kuriame šimtmečiais greta gyveno katalikų ir liuteronų bendruomenės. Bažnyčia statyta klebono Fabijono Kemėšio rūpesčiu vietoje senesnių medinių šventovių.

Telšių Šv. Antano Paduviečio katedra stovi ant Insulos kalvos virš Masčio ežero; tai buvusi bernardinų bažnyčia, baigta 1791 m., o nuo 1926 m. - Telšių vyskupijos katedra, sauganti pirmojo vyskupo, Nepriklausomybės Akto signataro Justino Staugaičio atminimą.

Telšių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, vietinių vadinama Mažąja bažnytėle, saugo neįprastai daugiasluoksnę vienos Vilniaus kalvos istoriją. Katalikų parapijos šventovė čia stovėjo nuo XVI a., tačiau dabartinis baltas mūrinis pastatas 1864-1867 m. iškilo kaip Šv. Mikalojaus stačiatikių cerkvė. Po ilgos nuosavybės bylos jis 1935 m. grąžintas katalikams, per keturis mėnesius pertvarkytas ir konsekruotas dabartiniu titulu. Trijų navų, trijų apsidžių tūryje susitinka neobizantinė kilmė, katalikiški altoriai, sovietmečiu apginta parapijos gyvybė ir XXI a. restauracija.

Tiškevičių koplyčia-mauzoliejus Kretingos II senosiose kapinėse yra 1893 m. pastatytas Karlo Eduardo Strandmano neogotikinis kūrinys: virš žemėmis apjuostos šeimos kriptos kyla raudonų plytų vienanavė koplyčia. 2014 m. kriptos gelžbetoninėse pakylose aptikti keturi paslėpti metaliniai sarkofagai, o po 2017-2018 m. restauravimo čia veikia Kretingos muziejaus ekspozicija su restauruotais Juozapo ir Sofijos Tiškevičių sarkofagais, įkapėmis bei sakraliniu menu.

Tytuvėnų bažnyčios ir bernardinų vienuolyno ansamblis yra vienas svarbiausių Lietuvos sakralinių kompleksų ir piligrimystės „Naujoji Jeruzalė“: bažnyčia, vienuolynas, Šventųjų laiptų koplyčia ir Kryžiaus kelio stočių galerijos sujungia XVII-XVIII a. architektūrą ir maldingumo tradiciją.

Tverų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia - didžiausia medinė bažnyčia Lietuvoje, 1897 m. iškilusi senojoje Žemaičių sostinėje Tveruose. Ją garsina vieninteliai šalyje Žemaitiško baroko šventoriaus vartai, atskira varpinė ir senas, gerbiamas Dievo Motinos paveikslas, prie kurio nuo seno keliauja maldininkai.

Vanagų evangelikų liuteronų bažnyčia - 1907-1909 m. Ragainės meistro Tamošaičio suprojektuota raudonplytė Mažosios Lietuvos šventovė, Kultūros vertybių registre saugoma kaip Vanagų bažnyčios pastatų komplekso dalis. Ją garsina neogotikos, moderno ir racionalios architektūros bruožai, vitražai „Šv. Petras“ ir „Šv. Paulius“, 1908 m. Voelkner vargonai ir ryšys su rašytoja Ieva Simonaityte.

Varnių katedra, oficialiai Varnių Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia, yra buvusi Žemaičių vyskupijos katedra: barokinis dvibokštis pastatas iškilo 1680-1691 m., jo kriptoje palaidoti 13 vyskupų, o 1417-1864 m. Varniai (Medininkai) buvo visos vyskupijos centras.

Veiviržėnų Šv. apaštalo evangelisto Mato bažnyčia - 1767-1769 m. statyta medinė Žemaitijos bažnyčia, valstybės saugoma kaip statinių komplekso (u. k. 33477) dalis (bažnyčios u. k. 1422). KVR ją apibūdina kaip tradicinės Žemaitijos liaudies architektūros pastatą su istorizmo elementais; ansamblyje svarbūs ir varpinė, šventoriaus tvora, vartai bei koplytstulpiai.

Vėžaičių Šv. Kazimiero bažnyčia yra viena seniausių medinių bažnyčių Žemaitijoje: 1784 m. dvarininkų Volmerių pastatyta liaudies architektūros šventovė su baroko bruožais, garsėjanti senais atlaidais ir vyskupų pašventintais altoriais.

Viekšnių vandens malūnas - 1897 m. ant Ventos pastatytas raudonų plytų technikos paveldo objektas Mažeikių rajone. Kažkada jis maldavo grūdus, karšė vilną ir net tiekė Viekšniams elektrą; malūnas išliko beveik nepakitęs ir laukia restauracijos. Jį svarbu skirti nuo Viekšnių vaistinės muziejaus.

Žemaičių Kalvarijos bazilika yra vienas svarbiausių Žemaitijos piligrimystės centrų: čia susilieja XVII a. dominikonų tradicija, stebuklingu laikomas Dievo Motinos paveikslas ir 19 koplyčių Kalvarijos kalnai.

Angelų kalva Trakuose yra atvira medinių angelų, koplytstulpių ir maldos ženklų vieta Būdos kaime, sukurta 2009 m. Lietuvos vardo tūkstantmečiui ir Trakų bazilikos 600 metų sukakčiai paminėti.

Aušros vartai yra vieninteliai išlikę Vilniaus gynybinės sienos vartai ir viena svarbiausių Lietuvos piligrimystės vietų, kurioje gerbiamas Gailestingumo Motinos paveikslas.

Baltosios rožės tiltas Alytuje yra aukščiausias pėsčiųjų ir dviračių tiltas Lietuvoje - jis kybo maždaug 38 m virš Nemuno. 2013-2015 m. pastatytas ant 1899 m. geležinkelio tilto akmeninių atramų, jis tapo svarbiu miesto simboliu ir puikia Nemuno slėnio bei Alytaus piliakalnio apžvalgos vieta.

Bernardinų sodas yra istorinis Vilniaus senamiesčio parkas Vilnelės vingyje, jungiantis bernardinų vienuolyno daržų, Vilniaus universiteto botanikos sodo, XIX a. viešojo sodo ir šiandieninio miesto parko sluoksnius.

Daugai - vienas seniausių Lietuvos miestelių, įsikūręs prie ilgo Daugų ežero Dzūkijoje; čia susitinka viduramžiais minimo kunigaikščių dvaro praeitis, bebokštė Dievo Apvaizdos bažnyčia, senoji turgaus aikštė ir greta stūksantis piliakalnis.

Vilniaus Šventosios Dvasios (dominikonų) bažnyčia Dominikonų g. 8 yra vienas vertingiausių Lietuvos vėlyvojo baroko ir rokoko interjerų: 16 dirbtinio marmuro altorių, A. G. Casparini 1776 m. vargonai, ovali kupolinė erdvė ir garsios požeminės kriptos su natūraliai mumifikuotais palaikais.

Druskininkų muzikinis fontanas yra ne vien purkštukų ratas, o trijų dalių kompozicija: poliruoto granito rutulys žymi versmės pradžią, ilgas upelis veda į pagrindinę taurę, o vandens sroves su muzika sujungia individualiai programuotos choreografijos. Fontanas išaugo kartu su Senųjų gydyklų parko rekonstrukcija 2011-2012 m., o 2022 m. buvo papildytas mechaniškai valdomais purkštukais, vandens rūku ir naujais srovių efektais. Šiltuoju sezonu čia kas valandą rodomi nemokami pasirodymai, o pasirinktą iš anksto suprogramuotą dainą galima užsakyti už 3 Eur SMS žinute. Vakare 174 fontano ir parko prožektoriai vandens geometriją paverčia viena ryškiausių Druskininkų viešųjų erdvių.

Druskininkų Švč. Mergelės Marijos Škaplierinės bažnyčia yra ne tik raudonų plytų kurorto dominantė, bet ir nebaigto architektūrinio sumanymo dokumentas. Stefanas Szylleris jai suteikė Nyderlandų, Pamario ir Lietuvos gotikos įkvėptą halinį tūrį, vieną aukštą bokštą, žvaigždinius skliautus ir tris navas, tačiau du numatyti fasado bokšteliai dėl lėšų stygiaus liko žemi. Statyba, pradėta 1912 m., buvo apgriauta 1914 m., atnaujinta tik 1924 m. ir 1931 m. baigta tiek, kad šventovę būtų galima pašventinti. Jos viduje 11 dailės paminklų, pokariu išgelbėtos drobės, vitražai, Rūpintojėlis ir neįprastą kelią iš Trakų Vokės nuėjęs didysis altorius susieja kurorto, parapijos ir Lietuvos meno istoriją.

Elektrėnų Švč. Mergelės Marijos Kankinių Karalienės bažnyčia - didžiulė modernios architektūros šventovė ir pagrindinis sovietmečio energetikų miesto simbolis. Pagal architekto Henriko Kęstučio Šilgalio projektą 1990-1996 m. pastatyta bažnyčia su dviem bokštais dominuoja virš tipinės miesto panoramos.

Halės turgavietė prie Vilniaus senamiesčio - seniausia veikianti dengta miesto turgavietė, įsikūrusi 1904-1906 m. pastatytoje įspūdingoje plieno ir mūro halėje pagal architekto Vaclovo Michnevičiaus projektą; ji iki šiol gyvuoja kaip maisto ir miesto kultūros centras.

Leipalingio Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia yra ne aukštais bokštais, o plačiu vėlyvojo klasicizmo tūriu išsiskirianti miestelio šventovė. Dabartinę mūrinę bažnyčią 1806 m. pradėjo statyti kunigas Antanas Kruševskis, o 1821 m. ji buvo užbaigta ir konsekruota. Penkių tarpsnių piliastrų fasadą vainikuoja trikampis frontonas ir mažas stogo bokštelis, o atskira E. Lipskio projektuota varpinė stovi akmenų mūro šventoriaus tvoros kampe. Trijų navų viduje klasicistinę architektūrą papildo XIX-XXI a. liturginio meno sluoksniai, tarp jų 1920 m. Antano Aleksandravičiaus sukurtos klausyklos ir 2020 m. konsekruotas liturginis altorius.

Liškiavos vienuolyno ansamblis yra vienas ryškiausių Dzūkijos sakralinio paveldo taškų: vėlyvojo baroko Švč. Trejybės bažnyčia, buvęs dominikonų vienuolynas, rūsiai, liturginė ekspozicija ir Nemuno slėnio kraštovaizdis.

Merkinės piramidė Česukuose yra šiuolaikinė dvasinė erdvė netoli Merkinės, kur 12,5 m geodezinis kupolas, tribriaunė piramidė, kryžiai ir tylos praktika sudaro ne archeologinį, o gyvą šiuolaikinio tikėjimo lankymo objektą.

„Druskupis“ - vienintelis Lietuvoje atviro oro mineralinio vandens garinimo bokštas, įrengtas Birštono kurorto parke; čia tekantis mineralinis vanduo garuoja ir prisotina orą mineralais, sukurdamas pajūrio oro efektą, todėl vieta tapo savita kurorto sveikatinimo erdve.

„Birutės vila“ yra 2015 m. Vytauto parke atidarytas nemokamas uždaras paviljonas, kuriame mineralinis vanduo cirkuliuoja sekliame baseine, fontanuose ir garinimo sienoje. Lankytojai ilsisi ant medinių gultų po stiklo stogu ir kvėpuoja drėgnu, mineralinio vandens lašelių prisotintu oru, tačiau tai nėra sauna, maudymosi baseinas ar gydymo įstaiga. Naujausiame 2026 m. Birštono TIC pranešime nurodytas lankymas antradieniais-sekmadieniais 10-18 val. su 14-15 val. pertrauka, nors Google ir nuolatinis objekto puslapis rodo kitokius laikus, todėl prieš kelionę tvarkaraštį būtina pasitikrinti.

Nemajūnų Šv. apaštalų Petro ir Pauliaus bažnyčia yra 1877-1878 m. medinė halinė šventovė, kurios rąstų ir karkaso konstrukcijos imituoja mūrinės neogotikos bokštus, pinaklius ir langų ažūrą. Nacionalinio reikšmingumo pastate saugomas trijų navų interjeras su dvylika kolonų, altoriais ir registruota sakraline įranga, o garsiojo juostų kilimo dabartinę eksponavimo vietą prieš kelionę reikia tikrinti atskirai.

Pivašiūnų bažnyčia yra viena svarbiausių Dzūkijos piligrimystės vietų: 1825 m. pastatyta klasicistinė medinė Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia saugo garsųjį Nuliūdusiųjų Paguodos paveikslą, vainikuotą 1988 m.

Prezidentūra Vilniuje yra Lietuvos Respublikos Prezidento rūmų kompleksas S. Daukanto aikštėje: nuo XIV a. vyskupų rezidencijos per 1824-1832 m. Vasilijaus Stasovo klasicizmo perstatymą iki šiandieninės valstybės reprezentacijos vietos su viešomis ekskursijomis.

Raižių mečetė yra veikiantys Lietuvos totorių sunitų maldos namai ir reta vieta, kur viename nedideliame mediniame pastate perskaitomi keli bendruomenės šimtmečiai. Pirmoji mečetė Raižiuose dokumentuota 1556 m., dabartinė pastatyta 1889 m., o jos vyrų salėje stovi iš sudegusios Bazorų mečetės išgelbėtas minbaras su tikslia 1684 m. rugpjūčio 14 d. data. Stačiakampį tūrį su penkiasieniu mihrabu užbaigia žemas šešiakampis minareto bokštelis ir pusmėnulis, vidų išilgai dalija vyrų bei moterų maldos erdvės. Sovietmečiu tai buvo vienintelė oficialiai veikusi mečetė Lietuvoje. Šalia 2010 m. pastatytas Vytauto Didžiojo ir Žalgirio mūšio atminimo paminklas bei du laiką Raižiuose ir Griunvalde rodantys saulės laikrodžiai.

Senųjų Trakų bažnyčia ir vienuolynas stovi ten, kur Gediminas XIV a. pradžioje įkūrė vieną seniausių mūrinių Lietuvos pilių ir kur tradiciškai laikoma gimus Vytautui Didžiajam. 1405 m. Vytautas čia įsteigė benediktinų vienuolyną - vieną seniausių Lietuvoje, o dabartinė neogotikinė bažnyčia iškilo iš senojo vienuolyno pastato.

Simno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia - reta renesansinė mūrinė šventovė, statyta XVI a. pradžioje ant siauros sąsmaukos tarp Simno ir Giluičio ežerų. Tai vienintelė kryžiaus plano renesanso bažnyčia Lietuvoje ir vienas seniausių Užnemunės statinių.

Stiklių kvartalas Vilniuje yra nedidelis, bet tankus senamiesčio gatvių audinys tarp Rotušės, universiteto ir buvusio žydų kvartalo, kuriame susitinka XVI a. auksakalių ir stiklapūčių amatų atmintis, pirmoji LDK spaustuvė, UNESCO saugomas urbanistinis sluoksnis ir Vilniaus žydų istorija.

Šv. Onos bažnyčia yra vienas ryškiausių Vilniaus vėlyvosios gotikos simbolių: kompaktiška raudonų plytų fasado architektūra, beveik nepakitusi per šimtmečius ir glaudžiai susijusi su Bernardinų ansambliu.

Trakų karaimų kenesa Karaimų gatvėje yra Lietuvoje pirmoji, dar XV a. įkurta ir sovietmečiu vienintelė Europoje veikusi karaimų šventykla - viena svarbiausių Lietuvos karaimų religinio ir kultūrinio paveldo vietų.

Trakų Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo baziliką 1409 m. fundavo Vytautas Didysis, o jos mūruose tebėra gotikinio pastato, XV a. pabaigos plėtros ir XVIII a. barokinio perstatymo sluoksniai. Didžiajame altoriuje saugomas Trakų Dievo Motinos paveikslas 1718 m. tapo pirmuoju Lietuvoje oficialiai popiežiaus atsiųstomis karūnomis vainikuotu Marijos atvaizdu. Tai gyva lietuvių ir lenkų kalbomis besimeldžianti parapija, kasmetės Trakinių piligrimystės centras ir nuo 2017 m. mažoji bazilika.

Trinapolio Švč. Trejybės bažnyčia ir buvęs trinitorių vienuolynas stovi ant Neries kranto Verkiuose, šiaurinėje Vilniaus dalyje. Baroko ansamblį 1700 m. įkūrė Vilniaus vyskupas Konstantinas Kazimieras Bžostovskis, pavadinęs vietą Trinapoliu. Šiandien tai Vilniaus arkivyskupijos rekolekcijų namai ramioje, vaizdingoje vietoje.

Užupio Respublika yra Vilniaus meninis rajonas už Vilnelės, žinomas dėl 1997 m. paskelbtos simbolinės nepriklausomybės, Konstitucijos sienos, Užupio angelo ir lėto pėsčiųjų maršruto.

Veisiejų Šv. Jurgio bažnyčia, dėl savo masto vadinama Dzūkijos katedra, yra viena ryškiausių bebokščių sakralinių šventovių pietų Lietuvoje. Mūrinę bažnyčią 1762 m. pradėjo funduoti Mykolas Masalskis, po ilgos pertraukos statybą tęsė Viktorija Oginskaitė-Žynevienė, o pastatas baigtas 1817-1818 m. Ankstyvojo baroko ir klasicizmo fasadas slepia trinavę baziliką su penkiais altoriais, apie 1876 m. vargonais, XIX a. tapyba, Oginskių epitafijomis ir fundatorių kriptomis. Atskirai stovinti dabartinė medinė varpinė pastatyta 1930 m., tačiau joje saugomas apie 1650 m. žalvarinis varpas. Tai veikianti parapijos bažnyčia, todėl turistinis interjero lankymas priklauso nuo pamaldų ir išankstinio susitarimo; 2026 m. liepos 15 d. tikslios Google Maps vietos įvertinimas buvo 4,7 iš 5.

Vilniaus bazilijonų vienuolynas ir Švč. Trejybės bažnyčia prie Aušros Vartų gatvės - graikų apeigų katalikų ansamblis, garsus įspūdingais vėlyvojo baroko vartais, kuriuos 1761 m. suprojektavo Jonas Kristupas Glaubicas. Su vienuolyno kalėjimu susijusi ir Adomo Mickevičiaus istorija.

Vilniaus choralinė sinagoga Pylimo gatvėje - 1903 m. pastatyta eklektinė, maurų ir neoromaniniais motyvais dekoruota šventovė. Tai vienintelė iš daugiau nei šimto prieškario Vilniaus sinagogų, išlikusi ir iki šiol veikianti; ji yra Lietuvos žydų bendruomenės religinio gyvenimo centras.

Vilniaus evangelikų liuteronų bažnyčia stovi ne prie pat Vokiečių gatvės, o už jos namų fasadų esančiame kieme. Vilniaus liuteronų bendruomenė minima nuo 1555 m., tačiau pirmojo bažnyčios pastato data nėra tiksliai nustatyta. Po 1737 m. gaisro šventovę perstatė Johannas Christophas Glaubitzas, o dabartinis altoriaus ir sakyklos vaizdas perteikia pagal 1942 m. nuotraukas atkurtą, sovietmečiu sunaikintą vėlyvojo baroko interjerą. Atskira 1871 m. mūrinė varpinė, gyva parapija, lietuviškos ir angliškos pamaldos bei vargonų muzikos renginiai vietą daro ir paveldo objektu, ir veikiančia bažnyčia.

Vilniaus gynybinės sienos bastėja yra XVII a. pirmos pusės įtvirtinimas Bokšto kalne: patrankų bokštas, pasaginis artilerijos kazematas ir 48 m požeminis tunelis, kuriuose nuo 1987 m. veikia Lietuvos nacionalinio muziejaus ginkluotės ekspozicija.

Vilniaus Kalvarijų Kryžiaus kelias yra 1664-1669 m. Verkiuose įrengtas 35 stočių piligriminis maršrutas su mūrinėmis ir medinėmis koplyčiomis, vartais, tiltu per Kedrono upelį ir Šv. Kryžiaus Atradimo bažnyčia – vienas svarbiausių Lietuvos Kalvarijų.

Vilniaus katedra ir varpinė yra centrinis sostinės sakralinis bei valstybinės atminties ansamblis: neoklasicistinis fasadas, požemiai, Šv. Kazimiero koplyčia, atskira varpinė ir Katedros aikštės istorija.

Vilniaus Misionierių bažnyčia - viena gražiausių vėlyvojo baroko siluetų sostinės senamiestyje. Du laibi jos bokštai, iškilę ant Išganytojo kalno virš Subačiaus gatvės, yra atpažįstamas Vilniaus panoramos akcentas; bažnyčią ir buvusį misionierių vienuolyną formavo žymiausias Vilniaus baroko architektas Jonas Kristupas Glaubicas.

Vilniaus rotušė yra centrinė senamiesčio savivaldos, prekybos ir reprezentacijos vieta: ankstesnių gotikinių rotušių vietoje 1785-1799 m. pagal Lauryno Gucevičiaus projektą iškilo brandaus klasicizmo pastatas, šiandien tebenaudojamas miesto reprezentaciniams renginiams.

Vilniaus Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčia Antakalnyje yra vienas stipriausių Vilniaus baroko objektų: santūrus dvibokštis fasadas slepia baltą, tūkstančiais stiuko figūrų užpildytą XVII a. interjerą, siejamą su Mykolo Kazimiero Paco fundacija.

Vilniaus Šv. Dvasios cerkvė Aušros Vartų gatvėje yra pagrindinė Lietuvos stačiatikių šventovė: barokinės kilmės vienuolyno katedra, sauganti Vilniaus kankinių Antano, Jono ir Eustachijaus relikvijų atmintį.

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčia ir varpinė yra Vilniaus universiteto ansamblio šerdis: vėlyvojo baroko bažnyčia, akademinės ceremonijos, 193 laiptelių varpinė, Fuko švytuoklė ir viena geriausių senamiesčio panoramų.

Vilniaus Šv. Juozapo bažnyčia Tolminkiemio g. 4 yra didžioji naujoji Pilaitės parapijos šventovė, atskira nuo greta stovinčios 2001 m. laikinosios koplyčios. 1999 m. įkurta parapija naujos bažnyčios kertinį akmenį pašventino 2016 m., statybas pradėjo 2017 m., o nuo 2020 m. pavasario joje aukoja sekmadienio Mišias. Status šviesaus metalo stogas, neapdailinto betono sienos ir į pagrindinį tūrį įjungtas bokštas su ažūrine viršūne rodo ir architektų sumanymą, ir dar nebaigtą įrengimą: oficialiuose šaltiniuose nerasta nei visų darbų užbaigimo, nei bažnyčios konsekracijos datos. 2026 m. liepos 15 d. tiksli Google Maps kortelė „Vilniaus Šv. Juozapo Bažnyčia“ buvo įvertinta 4,6 iš 5; vietos ID ChIJJQtibDCS3UYReRYmu_lZqhQ.

Vilniaus Šv. Kazimiero bažnyčia Didžiojoje gatvėje yra viena pirmųjų LDK barokinių bažnyčių, jėzuitų pradėta statyti 1604 m.; ją puošia 40 m kupolas su Lietuvos didžiojo kunigaikščio karūnos formos šalmu ir Lietuvos globėjo šv. Kazimiero atminimas.

Vilniaus Šv. Kotrynos bažnyčia Vilniaus gatvėje yra 16-19 a. benediktinių ansamblio dalis: dabartinį dvibokštį vėlyvojo baroko pavidalą 1741-1753 m. suteikė architektas Jonas Kristupas Glaubicas, o nuo 2006 m. ji veikia kaip koncertų ir kultūros erdvė.

Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia - seniausia išlikusi gotikinė šventovė Lietuvoje, pirmą kartą paminėta 1387 m. Kukli raudonų plytų halinė bažnyčia senamiesčio kvartale saugo gotikinius skliautus ir Lietuviškų pamaldų atmintį - tarpukariu tai buvo vienintelė reguliariai Lietuviškai meldęsi Vilniaus bažnyčia.

Vilniaus Šv. Pranciškaus Asyžiečio (Bernardinų) bažnyčia - vienas didžiausių ir brandžiausių Lietuvos gotikos paminklų. Kartu su gretima Šv. Onos bažnyčia ji sudaro garsiausią šalies gotikos ansamblį, o palėpėje slypintis gynybinis aukštas su šaudymo angomis liudija, kad ši šventovė kažkada buvo ir miesto gynybos dalis.

Vilniaus Šv. Teresės bažnyčia stovi prie pat Aušros vartų ir laikoma vienu pirmųjų bei gražiausių Lietuvos baroko pastatų. XVII a. viduryje Pacų lėšomis pastatytą karmelitų šventovę puošia švediško smiltainio ir marmuro fasadas bei ištaigingas rokoko interjeras su Šv. Teresės gyvenimo freskomis.

Vilniaus universiteto ansamblis senamiestyje jungia 1579 m. įkurto universiteto kiemus, Šv. Jonų bažnyčią, varpinę ir kelių epochų architektūrą į vieną tankiausių Vilniaus istorinių erdvių.

Vingrių šaltinių skveras yra 1,5 ha viešoji erdvė tarp Mindaugo ir Pylimo gatvių, įrengta istorinės Vingrių vandenvietės vietoje. Nuo 1501 m. šaltinių vanduo savitaka tekėjo į Vilnių mediniais vamzdžiais, o šiandien jo istoriją primena atviras kanalas su spiraliniu baseinėliu, terasiniai laiptai, apžvalgos vieta ir vandens tematikos skulptūros. Oficialiuose šaltiniuose sutrumpintas vardas „Vingrių skveras“ reiškia tą pačią erdvę, o ne kitą Senamiesčio aikštę.

Žvėryno tiltas yra 1905-1907 m. pastatytas valstybės saugomas trijų tarpatramių plieninis santvarinis tiltas per Nerį, jungiantis A. Mickevičiaus gatvę Žvėryne su Gedimino prospekto kryptimi ties Seimu. Jo kniedyta penkių santvarų perdanga, tašyto akmens atramos, ažūriniai turėklai ir istoriniai žibintai tebėra kasdien naudojamos miesto infrastruktūros dalis. 2026-07-15 patikrintos Google Maps kortelės įvertinimas buvo 4,7 iš 5, o tikslus vietos ID yra ChIJm5jeNvaT3UYRmW4f3VgK44g.

Alvito Šv. Onos bažnyčia yra 2020 m. konsekruota moderni šventovė su dramatiškai lenkta rusva išore, siauru įstiklintu fasadu ir 28 metrų smaile. Jos 208 vietų šviesiame interjere susitinka trys laiko sluoksniai: prieš 1609 m. nutapytas Loreto Marijos atvaizdas, 1944 m. sunaikintos mūrinės bažnyčios akmuo, plytos bei grindų plytelė ir šiuolaikiniai pagal specialų užsakymą pagaminti vargonai. Šventoriuje tebestovi XIX a. vidurio Gauronskių koplyčia-mauzoliejus, kuri parapijai 76 metus atstojo bažnyčią.

Bartninkų bažnyčios griuvėsiai Suvalkijoje - konservuotos 1790 m. mūrinės bažnyčios, kurioje pakrikštytas Jonas Basanavičius, liekanos; per Antrąjį pasaulinį karą sugriauti, bestogiai mūrai šiandien tapo savita renginių ir koncertų erdve po atviru dangumi.

Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčia yra viena ryškiausių mažo Lietuvos miesto baroko dominančių. Dabartinę mūrinę šventovę 1655-1670 m. fundavo Kristupas Zigmantas Pacas, o 1760-1772 m. Antanas Pacas ir Teresė Radvilaitė-Pacienė ją paaukštino, papildė dviem bokštais, presbiterija, zakristijomis ir giminės kripta. Vienanavį vidų dengia cilindrinis skliautas su 1770-ųjų tapyba, o vienuolika altorių turi iliuzinius tapytus retabulus. Tai veikianti parapijos bažnyčia Vilniaus g. 2, o ne sunykusių Pacų rūmų dalis: dvaro fragmentai yra atskiras objektas Trakų gatvėje.

Kalvarijos sinagogų kompleksas Suvalkijoje yra reta išlikusi trijų pastatų sinagogų grupė vienoje sodyboje prie Šešupės: barokinė vasarinė sinagoga, eklektinė žieminė sinagoga ir plytų Talmudo mokykla. Kompleksas liudija turtingą litvakų miestelio istoriją ir laikomas vieninteliu tokio pobūdžio sinagogų ansambliu Lietuvoje.

Kalvarijos Švč. Mergelės Marijos Vardo bažnyčia yra valstybės saugomo regioninės reikšmės komplekso branduolys. Dabartinė mūrinė šventovė pastatyta 1838-1840 m., siejama su architektu Henryku Marconi ir 1843 m. konsekruota. 1902-1905 m. ją paplatinus pristatytos šoninės navos bei du bokštai, todėl ankstyvojo klasicistinio tūrio ir dabartinio fasado datos nėra tapačios. Ansamblį užbaigia inžinieriaus P. Butrimo 1935 m. projektuoti vartai su skulptoriaus M. Menčinsko 1936 m. figūromis.

Marijampolės Šv. arkangelo Mykolo mažoji bazilika - pagrindinė miesto šventovė, susijusi su marijonais, kurie čia įsikūrę davė miestui ir vardą. 1824 m. pastatyta ir 1992 m. bazilikos titulą gavusi šventovė saugo palaimintojo arkivyskupo Jurgio Matulaičio relikvijas ir yra Jono Pauliaus II piligrimų kelio stotelė.

Marijampolės cukraus fabrikas yra seniausias Lietuvos cukraus pramonės simbolis: 1931 m. Kauno akcinės bendrovės „Lietuvos cukrus“ pastatytas pirmasis šalies cukraus fabrikas su Čekoslovakijos „Škoda“ įranga, perdirbęs 600 tonų runkelių per parą, ir iki šiol žymintis miesto industrinį sluoksnį.

Marijampolės geležinkelio stotis - puošnūs raudonų plytų stoties rūmai, 1923-1924 m. pastatyti pagal inžinieriaus architekto Edmundo Fryko projektą. Tai vieni puošniausių tokio tipo geležinkelio rūmų Lietuvoje ir vieni pirmųjų, pastatytų jau nepriklausomoje valstybėje, ankstyvojo moderno stiliumi su istorizmo detalėmis. Stotis tebeveikia, o greta stovi tremtinių vagono ir laisvės kovų paminklai.

Vilkaviškio katedra - praradimo ir atstatymo simbolis: 1884 m. pastatyta Švč. Mergelės Marijos Apsilankymo bažnyčia per Antrąjį pasaulinį karą apgriauta, sovietų valdžios nurodymu sunaikinta, o 1998 m. atstatyta (architektas V. Nasvytis ir kiti) kaip 1926 m. įsteigtos Vilkaviškio vyskupijos katedra.

Burlaivis „Meridianas“ - 1948 m. Turku (Suomija) pastatyta barkentina, vienas iš beveik pusšimčio pokario reparacijų burlaivių. Klaipėdoje jis buvo jūreivystės mokyklos mokomasis laivas, o nuo 1971 m. veikia kaip restoranas Danės krantinėje ir yra vienas ryškiausių uostamiesčio simbolių.

Danės skveras yra 2022 m. po rekonstrukcijos atverta žalioji viešoji erdvė Klaipėdos centre, jungianti medžių alėją, gėlynus ir miesto istorijos laiko juostą su terasomis prie upės, vaikų žaidimų aikštele bei riedlenčių ir dviračių zona. Parką galima lankyti nemokamai, tačiau muzikinio fontano veikimo prieš kelionę nereikėtų laikyti savaime suprantamu - paskelbtas remonto terminas nėra veikimo patvirtinimas. 2026 m. liepos 14 d. Google Maps vietos kortelė rodė 4,7 balo iš 5 įvertinimą.

Danės upės krantinės Google Maps kortelė žymi reprezentacinį tašką kairiajame upės krante, oficialiai pavadintoje 318 m ilgio Buriuotojų krantinėje tarp Pilies ir Biržos tiltų. Čia plati grįsta promenada, paminkliniai knechtai ir senojo upių uosto sluoksniai susitinka su veikiančia miesto vandens trasa. 2026 m. liepos 15 d. tiksli kortelė, kurios vietos ID ChIJjc3hjiLb5EYRjFDhoJeF1BA, rodė 4,9 balo iš 5 įvertinimą. Atsiliepimų skaičius šiame puslapyje nenurodomas.

Friedricho pasažas - Klaipėdos senamiesčio pastatų kompleksas Tiltų g. 26 ir 26A, KVR saugomas kaip regioninės reikšmės istorizmo laikų vertybė (u. k. 1188). Sklypai siejami su XVI-XVII a. Frydricho priemiesčiu, mūriniai namai su mansardomis ir fachverkiniais ūkiniais pastatais pastatyti XIX a. antroje pusėje, o 2006 m. kiemas pritaikytas kavinių ir restoranų pasažui.

Jono kalnelis - vienintelis geriau išlikęs Klaipėdos miesto gynybinio bastionų pusžiedžio fragmentas, KVR įrašytas kaip Bastionų kompleksas (u. k. 10457), datuojamas XV-XVIII a. Čia išlikę Gelderno ir Purmarko bastionai, kurtina, senasis ravelinas ir fosa; olandiško tipo sistemą projektavo inžinierius René Carraccioli de Niastre, o vietos vardas kilęs iš čia stovėjusios Šv. Jono bažnyčios.

Juodasis vaiduoklis - 2010 m. Klaipėdos senamiestyje pastatyta bronzinė skulptūra prie pilies griovio ir pasukamojo tiltelio. Ją sukūrė skulptoriai Svajūnas Jurkus ir Sergėjus Plotnikovas, o pagrindu tapo klaipėdiečių pasakojimas apie 1595 m. vasario 19 d. pilies sargybinio Hanso fon der Heidės regėtą juodai apsigobusį vyrą.

Juodkrantės evangelikų liuteronų bažnyčia yra 1885 m. pašventinta vienabokštė raudonų plytų šventovė, išaugusi iš užpustytų Karvaičių gyventojų bendruomenės. Jos santūri neogotika, žvejų parapijos istorija, sovietmečiu čia veikęs Miniatiūrų muziejus ir šiandien vykstantys religiniai bei kultūros renginiai atskleidžia kelis Juodkrantės tapatybės sluoksnius. 2026 m. liepos 14 d. Google Maps vietos įvertinimas buvo 4,7 iš 5 pagal 95 apžvalgas.

Karalienės Luizos tiltas per Nemuną jungia Panemunę su buvusia Tilže (dabar Sovetsku); 1907 m. atidarytas puošnus tiltas su Prūsijos karalienės Luizos atvaizdu yra ryškus Mažosios Lietuvos paveldo ženklas, šiandien žymintis Lietuvos ir Rusijos sieną.

Katyčių evangelikų liuteronų bažnyčia - 1733-1734 m. iš lauko akmenų ir plytų sumūryta baroko bruožų Mažosios Lietuvos šventovė Turgaus aikštėje. KVR saugoma kaip regioninės reikšmės objektas (u. k. 2293) ir statinių komplekso (u. k. 32967) dalis; jos istorijoje - 1801 m. viesulo nulaužtas bokštas, karalienės Luizės padovanotas varpas, kunigo Viliaus Gaigalaičio veikla, sovietmečio nacionalizacija ir 1994 m. atšventinimas.

Kintų evangelikų liuteronų bažnyčia - 1705 m. iš sunykusios Ventės bažnyčios medžiagų pastatyta viena seniausių Pamario šventovių prie Kuršių marių. Bebokštė, KVR saugoma kaip regioninės reikšmės objektas (u. k. 1637); su ja susijusi Vydūno atmintis, sovietmečio grūdų sandėlio laikotarpis, restauracijos parodoms bei koncertams ir 1990 m. perdavimas katalikų bendruomenei.

Klaipėdos centrinis paštas Liepų gatvėje yra vienas gražiausių Lietuvos neogotikos pastatų: 1893 m. iškilęs raudonų plytų pašto rūmų kompleksas, kurio bokšte skamba vienintelis Lietuvoje karilionas.

Klaipėdos dujų fabriko kompleksas Liepų gatvėje - 1860-1861 m. pastatytas miesto dujų fabrikas, pirmas stambus pramoninis statinys po 1854 m. gaisro. Projektą parengė Karaliaučiaus dujų fabriko direktorius J. Hartmannas, o architektūriškai įdomiausias yra raudonų plytų dujų laikiklio pastatas. KVR saugomas kaip regioninės reikšmės vertybė (u. k. 4694), dabar atgimstantis kaip kultūros ir komercijos erdvė su MEMEL Auto muziejumi.

Klaipėdos kruizinių laivų terminalas yra 2003 m. atverta krantinių erdvė tarp piliavietės ir Kuršių marių, kur dideli laineriai tampa miesto panoramos dalimi. Čia verta ateiti ne ieškoti uždaro keleivių pastato, o pamatyti tikrą uosto mastelį, skulptūrą „Vaikystės svajonė“ ir laivų pasitikimo tradiciją. Gretimo naujo terminalo statybos planuojamos baigti 2027 m., todėl dabartinių prieigų būklę reikia tikrinti. Google Maps vidurkis 2026 m. liepos 14 d. buvo 4,6 iš 5.

Klaipėdos Marijos Taikos Karalienės bažnyčia yra viena nedaugelio sovietmečiu pastatytų Lietuvos bažnyčių: 1957-1960 m. iškilusi šventovė, kurios bokštas buvo nugriautas ir grąžintas tik 1988 m., o jos istorija susijusi su tikinčiųjų pasipriešinimu ir Taikos varpu.

Klaipėdos pasukamasis tiltas yra 1855 m. rankomis valdomas kniedytos geležies pėsčiųjų tiltas per įplauką į Pilies uostą. Grandinėmis puošta konstrukcija tebėra judanti infrastruktūra: pasukta ji atveria kanalą laivams, bet nutraukia pėsčiųjų kelią. 2026-07-15 patikrintos Google Maps kortelės įvertinimas yra 4,9 iš 5, o tikslus vietos ID yra ChIJd1qJ3_Hb5EYRkr3S1bwOYII.

Klaipėdos senamiestis yra savitas Lietuvos uostamiesčio branduolys: planas čia susijęs su viduramžių Memeliu, Danės upe, pilimi, prekybos krantinėmis ir fachverkiniais sandėliais, kurie skiriasi nuo Vilniaus ar Kauno senamiesčių.

Klaipėdos Šv. Juozapo Darbininko bažnyčia yra monumentali balta pietinės miesto dalies šventovė, atpažįstama iš dviejų siaurėjančių bokštų, plačių laiptų ir griežtų postmodernizmo formų. Jos kertinis akmuo pašventintas 1990 m., didžiojoje bažnyčioje nuolat melstis pradėta 2003-2004 m., o naujas marmurinis altorius ir pats pastatas iškilmingai dedikuoti tik 2024 m. gegužės 1 d. Patikrinus 2026 m. liepos 14 d., Google Maps vertinimas buvo 4,5 iš 5.

Klaipėdos Šv. Pranciškaus Asyžiečio bažnyčia Labrenciškėse jungia šiuolaikinę sakralinę architektūrą, beveik 100 kv. m Ravenos meistrų sukurtą fasado mozaiką, koncertinius „Rieger“ vargonus ir pranciškonų socialinę misiją šalia onkologijos centro. Tai ne vien pamaldų vieta, bet ir Vilties miesto kultūros, meno bei bendrystės branduolys; 2026 m. liepos 13 d. Google Maps ją vertino 4,8 iš 5.

Klaipėdos universiteto miestelis įsikūręs buvusių 1904-1907 m. kareivinių komplekse H. Manto gatvėje, dėl plytų spalvos vadintame Raudonosiomis kareivinėmis. Neogotikos atmainos Heimatstil ansamblį su gyvenamaisiais korpusais, koplyčia ir valgykla KVR saugo kaip paminklą (u. k. 15844); po 1990 m. jis perduotas Klaipėdos universitetui, įkurtam 1991 m.

M.S.C. Memelland ir Antano Poškos paminklas Klaipėdoje vienoje kompozicijoje sujungia dvi Lietuvos motociklizmo istorijas. Ant ankstyvojo motociklo sėdintis bronzinis keliautojas primena Poškos 1928 m. žygį aplink Baltijos jūrą, o pati vieta žymi neišlikusio klubo, 1925 m. minimo tuomečio Memelio spaudoje, būstinę.

Nidos evangelikų liuteronų bažnyčia yra neogotikinė raudonų plytų šventovė ant pušimis apaugusios kopos, pastatyta 1888 m. Sovietmečiu joje veikė Kuršių nerijos istorijos muziejus, o šalia išliko senosios kapinės su krikštais.

Nidos Marijos Krikščionių Pagalbos bažnyčia - pirmoji ir vienintelė Romos katalikų bažnyčia Kuršių nerijoje, atidaryta 2003 m. birželio 14 d. Įaugusi į kopos reljefą, dengta tamsiomis ąžuolo lentomis ir nendrėmis, ji jungia pamario medžiagų kalbą su šiuolaikiniu sakraliniu menu - marmuriniu Mindaugo Kuzmos krikštykla, Stasio Kuzmos Nukryžiuotuoju ir Algirdo Dovydėno vitražais.

Pagėgių evangelikų liuteronų bažnyčia - 1933 m. pašventinta Mažosios Lietuvos šventovė, atsiradusi sparčiai augusiame geležinkelio ir pasienio mieste prie Tilžės. Jos istorija apima 1931 m. savarankiškos parapijos pripažinimą, 1938 m. bokštą su Apoldos varpais, pokario grūdų sandėlį ir kino teatrą „Komjaunuolis“ bei 1989 m. parapijos atgimimą.

Pagėgių Kristijono Donelaičio gimnazija - įspūdingi tarpukario mokyklos rūmai, 1930-1932 m. pastatyti pagal Mažosios Lietuvos dailininko Adomo Brako projektą. Tai ryškiausias liudininkas, kaip 1923 m. prie Lietuvos prijungtame Klaipėdos krašte sparčiai augo Pagėgiai - Lietuviškas pasienio administracinis ir kultūros centras. Čia mokėsi būsimi poetai Henrikas Nagys ir Algimantas Mackus. Šiandien pastate veikia Vydūno biblioteka ir savivaldybės įstaigos.

Rusnės evangelikų liuteronų bažnyčia yra istorinis Mažosios Lietuvos sakralinis objektas Rusnės saloje: 1809-1854 m. statyta raudonų plytų vienanavė bažnyčia su kvadratine varpine, aštuoniakampe apside ir vėjarodės 1419 m. data, primenančia senesnę parapinę tradiciją.

Rusnės tiltas ir estakada - kelio į didžiausią Lietuvos salą infrastruktūra, kurioje matosi Nemuno deltos potvynių problema ir keli jos sprendimų sluoksniai. Dabartinis 1974 m. gelžbetoninis tiltas per Atmatą jungia Rusnę su žemynu prieškarinio Peterso tilto vietoje, o 2020 m. atidaryta 750 m estakada leidžia pravažiuoti virš pavasarį užliejamų pievų.

Saugų evangelikų liuteronų bažnyčia - 1854-1857 m. Prūsijos karalystės iždo lėšomis pastatyta raudonplytė Mažosios Lietuvos šventovė, išaugusi iš 1815 m. įkurtos Saugų filijos. Nesugriauta per karą ir sovietmetį, ji tebeveikia kaip negausi Saugų parapija ir yra vienas Pamario liuteronų maršruto taškų.

Senoji Šilutės turgaus aikštė yra Šilokarčemos prekybinė šerdis prie Šyšos kilpos: VLE turgų čia sieja su XVI a. antrąja puse, KVR saugo dviejų netaisyklingų dalių planą ir istorinį užstatymą, o turgus šioje vietoje veikė iki 1962 m. 2022 m. atnaujinta pakrantė šiandien yra vieša miesto erdvė. Tikslios Google Maps kortelės įvertinimas 2026-07-15 buvo 4.8/5.

Šiauriniame rage, greta Senosios perkėlos, stovi Romualdo Kvinto bronzinė mergaitė, pasistiebusi ant pirštų galų ir sustingusi bučinio akimirkoje. 2014 m. birželio 7 d. atidengtas kūrinys buvo Klaipėdos konteinerių terminalo dvidešimtmečio dovana miestui. 2026-07-15 tiksli Google Maps kortelė turėjo 4,6 iš 5 įvertinimą, tačiau dėl rekonstrukcijos įprastas priėjimas Danės gatve uždarytas iki 2026 m. gruodžio 30 d.

Skulptūra „Prieš vėją“ - Klaudijaus Pūdymo bronzinis Jean-Paulio Sartre'o atvaizdas Parnidžio kopoje, sukurtas pagal Antano Sutkaus 1965 m. fotografiją. Į vėją palinkusi figūra su už nugaros laikomomis rankomis ir plaikstomu paltu atidengta 2018 m. birželio 21 d. 2026-07-14 Google Maps vietos kortelėje skulptūra įvertinta 4,8 iš 5.

Skulptūra „Seklys“ Klaipėdoje yra žmogaus ūgio bronzinis kriminalistas, prigludęs prie senos raudonų plytų tvoros ir stebintis gatvės kampą. 2020 m. pastatytas Sergejaus Plotnikovo bei Sauliaus Druskio kūrinys laikomas pirmąja Lietuvoje monumentalia skulptūra, skirta policijos darbui ir profesijai įprasminti. Viešas Google Maps įvertinimas 2026 m. liepos 13 d. siekė 4,9 iš 5.

Skulptūra „Žvejys“ yra 1958 m. Kazimiero Kisielio sumodeliuota, o 1971 m. per Jūros šventę prie Danės atidengta bronzinė figūra ant iš Kuršių marių dugno iškelto riedulio. Architektas Petras Šadauskas pritaikė įgyvendintą variantą su fontanu. 2026-07-15 tikslaus Google Maps įrašo įvertinimas buvo 4,6 iš 5.

Šilutės evangelikų liuteronų bažnyčia - 1924-1926 m. neogotikinė Pamario šventovė su apie 50 m bokštu, didžiausiu Lietuvoje bokšto laikrodžiu, Richardo Pfeifferio freskomis ir 104 figūrų altoriaus kompozicija. KVR saugoma kaip regioninės reikšmės objektas, o jos atsiradimą inicijavo miesto mecenatas Hugo Šojus.

Šilutės geležinkelio stotis - 1871-1875 m. Klaipėdos-Tilžės geležinkelio linijos paveldo vieta, statyta Žibų kaimo žemėje ir todėl vadinta Žibų-Šilokarčiamos (Szibben-Heydekrug) stotimi. Geltonų plytų stoties pastatas ir KVR saugomas kompleksas (u. k. 30555) liudija Mažosios Lietuvos transporto ryšius, o 1948-1952 m. tremtys iš šios stoties suteikia vietai skaudų XX a. atminties sluoksnį.

Švėkšnos Šv. apaštalo Jokūbo bažnyčia yra nacionalinio reikšmingumo neogotikinė šventovė, 1900-1905 m. pastatyta pagal Karlo Eduardo Strandmano projektą iš raudonų plytų ir raudonų plytų viaduku susieta su Švėkšnos dvaro parku.

Teatro aikštė yra Klaipėdos senamiesčio širdis: čia stovi Klaipėdos dramos teatras ir garsusis Taravos Anikės fontanas - paminklas Klaipėdoje gimusio poeto Simono Dacho dainai. Aikštė jungia miesto architektūrą, jūrinę kultūrą ir 20 amžiaus istoriją.

Vydūno skveras Klaipėdoje yra 2019 m. atverta viešoji erdvė su „Versmės“ kompozicija: virš vandens basas kylantis bronzinis filosofas, atskirai palikti jo batai ir granito plokštėje įrašytos mintys. Paminklas Mažosios Lietuvos kultūros veikėjui Vilhelmui Storostai-Vydūnui atsirado po septynerių metų miestiečių, mecenatų, menininkų ir savivaldybės darbo. Google Maps lankytojų balas, patikrintas 2026 m. liepos 13 d., buvo 4,8 iš 5.

Vilkyškiai yra savitas Mažosios Lietuvos miestelis Rambyno regioniniame parke: spindulinio plano gyvenvietė su evangelikų liuteronų bažnyčia, dvaro sodyba, zalcburgiečių kolonistų atminimu ir netoliese augančia Raganų egle.

Žemaičių Naumiesčio evangelikų liuteronų bažnyčia yra 1842 m. užbaigta tinkuoto mūro šventovė, kurios keturių dorėninių kolonų portikas ir maža stogo bokštelio vertikalė primena santūrią klasicistinę kompoziciją. Šalia stovi atskira medinė varpinė, o vienanaviame viduje parapijos istorija aprašo sujungtą altorių ir sakyklą, galeriją bei apie 1890 m. įrengtus vargonus. Vieta svarbi ir lietuviškai spaudai: kantorius Frydrichas Mėgnis čia telkė chorą, leido savaitraštį „Svečias“ ir parengė elementorių „Raktelis“.

Žemaičių Naumiesčio Šv. arkangelo Mykolo bažnyčia - medinė kryžminio plano parapijos šventovė su mažu bokšteliu, penkiais altoriais ir sakykla. Oficialūs šaltiniai dėl statybos datos skiriasi: vyskupija mini 1790 m., o savivaldybė ir VLE - 1782 m. Ji stovi buvusiame Rusijos ir Prūsijos pasienio miestelyje, kuriame gyveno katalikų, liuteronų ir žydų bendruomenės.