Sausio 25-oji; kai kur siejama ir su vasario 2-ąja
Žiema
Viduržiemis, Krikštai, barsuko šešėlis, meškos vertimasis, Kirmėlinė, ūkio atsargos, obelys ir aviliai
Pusiaužiemis, dažniausiai minimas sausio 25-ąją, žymi žiemos vidurį ir posūkį į pavasarį. Tądien stebėtas barsuko ar meškos elgesys, tikrintos pašarų, maisto ir malkų atsargos, purtytos obelys, stuksenama į avilius ir vengta darbų, galinčių prišaukti kirminus ar gyvates.
Kas yra Pusiaužiemis ir kada jis minimas?
Pusiaužiemis lietuvių liaudies kalendoriuje dažniausiai siejamas su sausio 25-ąja, šv. Povilo diena, dar vadinta Krikštais. Tai ne pavasaris, bet aiški žiemos vidurio riba: po Kalėdų šviesos sugrįžimo praeina maždaug mėnuo, o žmogus ima skaičiuoti, kiek dar reikės išbūti iki tikro atšilimo.
Kai kur Rytų Lietuvoje ir kitur viduržiemio vaizdiniai siejami ir su vasario 2-ąja, Grabnyčiomis. Todėl svarbu neskubėti visko suvesti į vieną datą: sausio 25-oji yra pagrindinė Pusiaužiemio ašis, bet viduržiemio ženklai tradicijoje gali persikelti ir į kitą artimą žiemos slenkstį.
Kodėl per Pusiaužiemį tikrintos atsargos?
Praktiškiausias Pusiaužiemio paprotys buvo apsidairyti ūkyje. Šeimininkas tikrindavo, kiek liko maisto, pašarų, malkų ir kitų žiemos atsargų. Jei iki sausio pabaigos sunaudota daugiau nei pusė, antrajai žiemos pusei reikėjo gyventi taupiau.
Šis paprotys gražiai parodo, kad kalendorinė tradicija nebuvo atitrūkusi nuo kasdienybės. Pusiaužiemis primindavo: šventės jau praėjo, linksmybių metas slenka Užgavėnių link, bet gyvuliai dar turi būti pašerti, namai pašildyti, o šeima - išmaitinta.
Barsukas, meška ir žiemos šešėlis
Žinomiausias Pusiaužiemio ženklas yra barsukas. Pasakojama, kad jis išlenda iš olos pažiūrėti, ar matyti šešėlis. Jei diena saulėta ir šešėlis ilgas, gyvūnas išsigąsta, grįžta atgal ir žiema dar užsitęsia. Jei apsiniaukę, pavasaris turįs ateiti greičiau.
B. Imbrasienės pateikiamoje medžiagoje šalia barsuko minimi ir ežys, meška, kirminai. Kai kur sakyta, kad meška per šią dieną verčiasi ant kito šono. Šie vaizdiniai kalba ne apie zoologinį tikslumą, o apie žmogaus norą pamatyti, ar pati gamta jau pasisuka į pavasarį.
Kirmėlinė: ko tądien vengta?
Pusiaužiemis dar vadintas Kirmių, Kirmėlių arba Kirmėline diena. A. J. Greimas šį vardą siejo su senesniu gyvačių ir žemės gyvybės sluoksniu, kuriame pabundantys šliaužiantys gyviai ženklino naujo gamtos laiko pradžią.
Todėl tądien kai kur vengta iš miško vežti malkas ar nešti šakas, kad kartu su medžiu į namus neparsineštum kirminų ar gyvačių. Taip pat minimi darbų draudimai: neverpti, nes kandys galinčios graužti vilnas, ir nevalgyti bulvių, kad jos tais metais nekirmytų.
Obelys, aviliai ir ūkio pažadinimas
Alkas.lt skelbtuose J. Vaiškūno tekstuose minimas paprotys per Pusiaužiemį papurtyti sodo obelis, kad jos būtų vaisingesnės. Šis gestas mažas, bet aiškus: net kai sodas dar apšalęs, žmogus jau mintimis pereina prie būsimo derliaus.
Taip pat minimas pastuksenimas į avilius, tarsi žadinant bites. Šiandien bitininkas taip nesielgtų neapgalvotai, bet kaip kalendorinis vaizdinys avilys labai tikslus: žiemos tyloje šeimininkas prisimena, kad po sniegu ir medyje jau laukia būsimas vasaros darbas.
Kaip Pusiaužiemį suprasti šiandien?
Pusiaužiemį galima paminėti be didelio renginio. Pakanka išeiti į kiemą ar sodą, pažiūrėti į saulę ir šešėlį, suskaičiuoti žiemos atsargas, pasirūpinti malkomis, gyvuliais, paukščiais, bitėmis ar tiesiog namų šiluma.
Šios dienos jėga yra blaivumas. Ji primena, kad tradicija moka ne tik švęsti, bet ir laiku sustoti, patikrinti, ar pakaks jėgų, ir ramiai laukti pavasario. Pusiaužiemis yra mažas metų rato perspėjimas: pusė kelio nueita, bet antroji pusė dar prašo atsargumo.
