Vardynos ir lietuvių vardų tradicijos

Ką iš tikrųjų reiškia vardynos?

Bendriausia žodžio reikšmė yra vardo suteikimo kūdikiui šventė, tačiau Lietuvos istorijoje tuo pačiu vardu vadinami nevienodi reiškiniai. Visuotinė lietuvių enciklopedija mini mokslininkų bandymus iš vėlyvų rašytinių liudijimų ir krikštynų papročių atkurti galimus ikikrikščioniškus veiksmus. XX a. 7 dešimtmetyje „vardynomis“ pavadinta jau visai kas kita – sovietinių institucijų parengta civilinė apeiga, turėjusi konkuruoti su bažnytinėmis krikštynomis. Šiandien vardynų žodį dar gali pasirinkti šeima, kuri pati kuria pasaulietinę vaiko pasveikinimo šventę.

Šių trijų sluoksnių negalima pateikti kaip vienos nenutrūkusios tradicijos. Apie ikikrikščionišką vardo suteikimą neturime apeigų dalyvių palikto išsamaus aprašo. Sovietinė ceremonija, priešingai, buvo scenarizuojama ir dokumentuojama, bet jos kūrėjai sąmoningai perdirbo senesnių krikštynų formas. Dabartinis šeimos renginys gali būti prasmingas, tačiau jis tampa sąžiningesnis tada, kai vadinamas šiuolaikine kūryba, o ne tikslia baltų ritualo rekonstrukcija.

Senieji lietuvių vardai: ką įrodo kalba?

Iki XIV a. pabaigos–XV a. pradžios Lietuvos krikšto lietuviai paprastai buvo vienavardžiai. Senajame vardyne kalbininkai skiria dvikamienius asmenvardžius, sudarytus iš dviejų dėmenų, ir vienkamienius vardus bei trumpinius. Dvikamienio modelio pavyzdžiai yra Mindaugas, Tautvydas ar Vaišnoras, o VLE tarp vienkamienių mini Jaunutį, Laibenį ir Traidenį. Istoriniai dokumentai išsaugojo tik dalį repertuaro, neretai svetimos raštinės rašyba, todėl atkurti formą ir kilmę yra kalbotyros darbas.

Populiarioje kultūroje senas vardas dažnai paverčiamas trumpu palinkėjimu: kiekvienas dėmuo išverčiamas dabartiniu žodžiu, o jų junginys paskelbiamas tiksliu „vardo likimu“. Toks aiškinimas gali būti gražus, bet nebūtinai moksliškai teisingas. Kamienai per šimtmečius kito, turėjo variantų, o vardas pirmiausia atpažindavo žmogų. Patikimas vardų žodynas gali paaiškinti darybą ir kilmę; jis negali numatyti vaiko charakterio ar ateities.

Vardas dar nebuvo dabartinė pavardė. XV–XVI a. greta jo daugėjo patronimų, nurodančių tėvą, pravardžių, kilmės ir kitų papildomų įvardijimų. Iš dalies jų vėliau susidarė pavardės su lietuviškomis priesagomis -aitis, -onis, -ūnas, -ėnas ir svetimakalbėje raštijoje vartotomis formomis. Todėl senelio pavardėje kartais išlieka labai seno asmenvardžio pėdsakas, bet tai nėra įrodymas, kad šeima visada sąmoningai saugojo vieną vardo suteikimo ritualą.

Kaip Lietuvos krikštas pakeitė vardyną?

Krikščioniški vardai Lietuvą pasiekė ir iki oficialaus krikšto, tačiau po XIV a. pabaigos–XV a. pradžios jie tapo pagrindine bažnytinio įvardijimo sistema. Hebrajų, graikų, lotynų ir germanų kilmės šventųjų vardai dažnai atėjo per lenkų, rytų slavų ar vokiečių kalbas ir lietuvių šnekoje įgijo savas formas. Jonas, Jurgis, Povilas, Ona ar Marija dėl to yra lietuvių kultūros istorijos dalis, nors jų etimologinė kilmė nėra baltiška.

Senasis vardas neišnyko vienu įsakymu. Ankstyvuosiuose dokumentuose tas pats žmogus galėjo būti žymimas senuoju asmenvardžiu ir krikšto vardu, o ilgainiui krikštavardis įsitvirtino pirmojo įvardijimo nario vietoje. VLE apibendrina, kad XVII–XIX a. lietuviai krikštyti krikščioniškais vardais. Vis dėlto kasdienė tarminė forma, metrikų lotyniškas, lenkiškas, vokiškas ar rusiškas įrašas ir vėliau sunormintas lietuviškas vardas galėjo nesutapti.

Konfesija yra esminė riba. Katalikų, evangelikų liuteronų, evangelikų reformatų ir stačiatikių kalendoriai, bažnytinė tvarka bei raštinės kalba nebuvo tapatūs. Žydų, karaimų ir totorių šeimų vardų tradicijos apskritai nėra katalikiškų krikštynų regioniniai variantai. Šis puslapis daugiausia aiškina lietuvių kalbos vardyno ir katalikiško kaimo šaltinius; kitų Lietuvos bendruomenių įvardijimui reikia jų pačių šaltiniais paremto pasakojimo.

Kas rinkdavo vaiko vardą?

XIX a. pabaigos–XX a. kaimo aprašuose sprendimas paprastai priklauso šeimai, tačiau motyvai įvairuoja. Stasio Ylos surinktoje šeimos papročių medžiagoje minimas tėvo, senelių ar tuo metu minimo šventojo vardas. Kitose šeimose svarbiausias buvo tėvams patikęs vardas, kūmų ar kunigo pasiūlymas, giminės atmintis. Tokį sąrašą reikia laikyti galimų motyvų rinkiniu, ne taisykle, pagal kurią buvo pavadintas kiekvienas Lietuvos vaikas.

Krikšto metrikų tyrimas leidžia matyti, kas iš tiesų užrašyta konkrečioje vietoje, bet ne visada atskleidžia namų pokalbį. Nerijos Bartkutės išanalizuotoje Skaistgirio parapijoje 1940–1945 m. greta krikštavardžių daugėjo senųjų lietuviškų vardų ir jų derinių. 1995–2000 m. dalis vaikų bažnyčioje gavo antrą krikšto vardą, kuris ne visada pateko į civilinius dokumentus. Tai vertingas vienos Joniškio krašto parapijos pjūvis, o ne visos Lietuvos statistika.

Vardas gali tęsti ryšį su mirusiu giminaičiu, bet kartais šeima sąmoningai renkasi naują pradžią. Vienur pakartotas vardas laikytas pagarba, kitur jo vengta dėl skaudžios ankstesnio žmogaus lemties. Tokie sprendimai dažnai išlieka šeimos atmintyje, o ne etnografiniame žemėlapyje. Todėl geriausias šaltinis konkretaus žmogaus vardo istorijai yra metrikų įrašas kartu su artimųjų liudijimu, ne bendras „lietuvių papročių“ sąrašas.

Du vardai, kasdienis vardas ir krikštavardis

Dviejų vardų derinys galėjo sutaikyti kelis lūkesčius: vienas vardas buvo tautinis ar šeimos pasirinktas, kitas – krikščioniškas. XX a. parapijų medžiagoje pasitaiko Vytauto, Kęstučio, Algirdo, Birutės ar Aldonos derinių su krikštavardžiais. Tačiau „du vardai“ gali reikšti skirtingus dalykus: abu įrašyti civiliniame akte, abu bažnytinėje metrikoje arba vienas oficialus, o kitas vartojamas tik religinėje aplinkoje.

Kasdienybėje žmogų dar lydėjo trumpiniai, maloniniai vardai ir vietinės tarminės formos. Jie rodė artumą, amžių ar socialinį santykį, bet nebūtinai buvo atskiri oficialūs vardai. Rašytinis dokumentas taip pat nėra skaidrus veidrodis: kunigas ar valdininkas vardą galėjo užrašyti kita kalba ir pagal kitos raštinės normas. Dėl to genealogijoje verta ieškoti galimų Jono, Jan, Joannes ar Ivan formų pagal vietą, laiką ir konfesiją, o ne skubėti jų laikyti skirtingais žmonėmis.

Tautinis atgimimas ir nauji lietuviški vardai

XX a. vardynas sparčiai plėtėsi. Sugrįžo istorinių valdovų ir senųjų asmenvardžių – Vytauto, Algirdo, Kęstučio, Vytenio – populiarumas. Greta jų plito vardai, siejami su literatūra ir naujai kuriamu nacionaliniu pasakojimu. VLE skiria naujuosius mitologinius vardus, pavyzdžiui, Jūratę, Mildą ir Laimą, literatūrinius Gražinos bei Šarūno vardus, iš vietovardžių ar tautovardžių kilusius Neringą, Nemuną ir Aistę, taip pat iš bendrinių žodžių sudarytus Audrių, Miglę ar Svajonę.

Ši klasifikacija pataiso dažną klaidą: lietuviškai skambantis vardas nebūtinai yra tiesiogiai paliudytas ikikrikščioniškoje Lietuvoje. Kai kurie vardai yra seni, kiti atkurti iš istorinių formų, dar kiti atsirado literatūroje ar modernioje vardų kūryboje. „Naujas“ nereiškia menkavertis. Jūratė ar Neringa per kelias kartas tapo atpažįstama Lietuvos kultūros dalimi, tačiau jų istoriją verta pasakoti tiksliai.

Tautinis ir religinis pasirinkimas ne visada konkuravo. Šeimos galėjo duoti senąjį lietuvišką vardą ir greta krikštavardį, taip jungdamos nacionalinę tapatybę su konfesine tradicija. Kitos rinkosi tarptautinį vardą, vietinį trumpinį ar visiškai naują derinį. Vardų mada priklausė nuo miestėjimo, išsilavinimo, spaudos, literatūros, politinės aplinkos ir asmeninio skonio, todėl paprastas skirstymas į „tikrus lietuviškus“ ir „svetimus“ neatskleidžia visos istorijos.

Vardinės nėra tas pats, kas vardynos

Vardinės, varduvės arba vardadienis yra žmogaus vardo dienos minėjimas, susijęs su bažnytiniu šventųjų kalendoriumi. VLE nurodo, kad Lietuvos kaimuose jos plačiau paplito XIX a. pabaigoje–XX a. pirmojoje pusėje. Dažniausiai minėti populiarūs Jono, Onos, Petro, Povilo, Antano ir Juozo vardai, o vaišės galėjo vykti tą dieną arba artimiausią šventadienį. Jono vardinės glaudžiai susiliejo su Joninių švente, bet ne kiekvienas vardadienis tapo viso kaimo renginiu.

Vardynos suteikia vardą kūdikiui, o vardinės kartojasi kasmet jau pavadinto žmogaus gyvenime. Gimtadieniams įsitvirtinant kaip pagrindinei asmeninei šventei, vardinių reikšmė daugelyje šeimų sumažėjo, nors sveikinimai tebėra gyvi. Vieno vardo diena kalendoriuose gali būti nurodoma kelis kartus, todėl šeimos pasirinkta data ar vietinė tradicija yra svarbesnė už bandymą rasti vieną visiems privalomą taisyklę.

Sovietinės vardynos: sukurta krikštynų alternatyva

XX a. 7 dešimtmečio pradžioje sovietinė valdžia Lietuvoje pradėjo diegti iškilmingas civilines vardynas. Jos rengtos kultūros namuose, apylinkių tarybose ar civilinės metrikacijos įstaigose, dažnai kelioms šeimoms iš karto. Scenarijuje dalyvaudavo tėvai, kūdikiai, seneliai ir „vardatėviai“, vietos valdžios atstovas įteikdavo gimimo liudijimą, o darbovietės galėjo skirti dovanas. Pavadinimai ir kai kurios formos skolinosi atpažįstamus krikštynų elementus, bet religinį turinį keitė pilietine bei ideologine kalba.

Etnologė Rasa Paukštytė-Šaknienė pabrėžia, kad iškilmingos vardynos nebuvo tas pats, kas juridinė gimimo registracija. Ceremoniją inicijavo valdžios institucijos, o daliai šeimų ji liko formalumu; vaikai galėjo būti slapta pakrikštyti. Tyrime užfiksuota ir XX a. 8 dešimtmečio atvejų, kai dokumentai tėvams neišduoti be iškilmingos šventės. Tai rodo ne savanoriškai prigijusią „naują lietuvių tradiciją“, bet autoritarinės valstybės spaudimą privačiam šeimos pasirinkimui.

Vardynos nebuvo vienodai rengiamos visoje Lietuvoje ir ne kiekviena šeima jas patyrė. Vietos pareigūnų iniciatyva, darbovietė, šeimos religingumas ir gyvenamoji vieta lėmė, kiek ceremonija buvo iškilminga ar privaloma. Atkūrus nepriklausomybę institucinė forma greitai nunyko. Šiandien nuotrauka su juosta, gėlėmis ir kultūros namų scena pirmiausia yra konkrečios sovietmečio šeimos bei politinės aplinkos dokumentas.

Kaip šiandien saugoti vardo istoriją?

Gyva vardų tradicija nėra uždaras senovinių vardų sąrašas. Valstybinės lietuvių kalbos komisijos svetainėje pateikiama vardų kilmė, struktūra, variantai ir vartosenos duomenys, o naujausi tyrimai rodo, kad kuriami nauji dvikamieniai vardai ir toliau naudojami lietuvių kalbos ištekliai. Kartu Lietuvoje gyvuoja krikščioniški ir kitų kalbų vardai, seniai prisitaikę prie lietuvių kalbos. Vardo kultūrinė vertė nepriklauso nuo tariamo „grynumo“.

Šeima gali prasmingai pažymėti vardo suteikimą perskaitydama protėvių laišką, papasakodama, kodėl vardas pasirinktas, įrašydama senelių balsus ar sukurdama vaikui skirtą knygą. Tikintieji šį pasakojimą sieja su savo bendruomenės krikšto apeiga; pasaulietinė šeima gali surengti savą pasveikinimą. Abiem atvejais verta gerbti būsimą žmogų: vardas yra jo tapatybės dalis, ne proga primesti tariamą charakterį ar „lemtį“.

Jei šeima nori atkurti senąsias vardynas, tiksliausia pradėti ne nuo atsitiktinio scenarijaus internete, o nuo klausimo, kurią tradiciją ji turi omenyje. Viduramžių vardyno istorija, XIX a. krikštynos, sovietinė civilinė ceremonija ir šiuolaikinė sekuliari šventė yra keturios skirtingos temos. Atvirai įvardyta rekonstrukcija gali būti kūrybinga ir prasminga; klaidingas teiginys, kad visi pasirinkti veiksmai „taip buvo daroma nuo pagonybės“, tik uždengia tikrą, daug įdomesnę vardų istoriją.