Balandžio 1-oji
Pavasaris
Aprilis, pavasario darbų pradžia, pokštai, sėjos patikra, ugnies neskolinimas, žagrės ir akėčios, paukščio pienas, skalsa
Melagių diena, arba Aprilis, balandžio 1-ąją lietuvių tradicijoje buvo ne tik pokštų diena. Ji siejosi su pavasario ūkio metų pradžia, kaimynų sėjos pasirengimo tikrinimu, nekaltais apgavimais, ugnies saugojimu, įrankių išdaigomis ir linkėjimu, kad prasidedantys darbai būtų skalsūs.
Kas yra Melagių diena?
Melagių diena švenčiama balandžio 1-ąją. N. Marcinkevičienės LNKC leidinyje ji pristatoma kaip Aprilius - pavasario juoko, apgaulės ir bendruomeninio pasitikrinimo diena.
Šiandien ji dažnai suprantama kaip paprasta pokštų diena, bet senesni tekstai rodo platesnį sluoksnį. Balandis yra nepastovus mėnuo: vieną dieną jaučiamas pavasaris, kitą grįžta sniegas. Toks virsmas labai tiko juokui, apgaulei ir naujo darbymečio laukimui.
Kodėl balandžio 1-oji sieta su metų pradžia?
L. Jucevičius ir kai kurie kiti Lietuvos praeities tyrinėtojai balandžio 1-ąją siejo su senesne Naujųjų metų samprata. Balandis laikytas mėnesiu, kai prasideda žemės ūkio darbų metai, todėl šventė galėjo turėti naujos pradžios ženklų.
B. Imbrasienė rašo, kad liaudyje balandžio 1-oji suvokta kaip pirmoji pavasario darbų diena, o vėliau vis labiau susiaurėjo iki juokų ir pokštų. Tai svarbu: Melagių dienos melas nėra atsitiktinis, jis stovi prie sėjos, gyvulių ir pavasario oro ribos.
Ugnis, gyvuliai ir apsauga nuo svetimos valios
P. Zalansko Dzūkijoje užrašytame pasakojime balandžio 1-ąją nebuvo galima skolinti ugnies, degtukų ar žarijų. Tikėta, kad atidavus ugnį kitai šeimininkei gali nesisekti savi gyvuliai.
Šis paprotys primena ir kitas pavasario ribos dienas, kai saugomi namų daiktai, sėkla, pienas ar gyvuliai. Ugnis čia nėra tik buities patogumas. Ji yra namų gyvybės ženklas, kurio pavasario pradžioje nenorėta išnešti svetimam kiemui.
Kaimynų patikra ir ūkio tvarka
Dar XX amžiaus viduryje, kaip rašo Marcinkevičienė ir Imbrasienė, kaimynai balandžio 1-ąją lankydavosi vieni pas kitus, žiūrėdavo, ar pasiruošta sėjai, ar sėkla vietoje, ar darbo įrankiai tvarkingi.
Apsileidėliai buvo išjuokiami ne pamokslu, o išdaiga. Ne vietoje palikta žagrė ar akėčios galėjo atsidurti ant stogo, noragai - miške, ratai - tvenkinyje. Tai buvo viešas, bet žaismingas priminimas, kad pavasario darbams reikia tvarkos.
Kokie melai buvo laikomi tinkamais?
Melagių dieną pateisinamas melas turėjo būti nekaltas. Vaikus ar namiškius siųsdavo pažiūrėti, ar parskrido gandras, prašydavo atnešti paukščio pieno, margo niekučio, šaltos ugnies. Kupiškio krašte minimi gaištuvėlis, skiemenys ir rukučiai.
Šaltiniai kartu aiškiai atskiria žiaurius pokštus. Melas apie nelaimę, skęstančius vaikus ar gyvulių bėdą buvo smerkiamas, net jei diena vadinta Apriliumi. Todėl tradicijos esmė yra ne apgauti bet kaip, o trumpam sukelti juoką ir bendrą atokvėpį.
Saulėtekis, skalsa ir Giedraičių medelis
Kai kur dar XX amžiaus pradžioje šeima prieš saulėtekį rinkdavosi pirkioje ar sode ir stebėdavo, kur kris pirmasis saulės spindulys. Pažymėta vieta padėdavo spręsti apie saulės kelią, dienos ilgį, orą ir būsimų darbų laiką.
Imbrasienė mini ir retesnius pavasario gyvybės ženklus: Giedraičių apylinkėse XIX amžiaus pabaigoje prie švento šaltinio neštas papuoštas medelis, o tirpstant sniegui jaunuoliai lauke ar miške dainuodavo be žodžių ir šaukdavo „skalsa“. Tai jau ne pokštas, o derliaus ir metų gausos linkėjimas.
