Trečiadienis po Užgavėnių; pirmoji Gavėnios diena
Pavasaris
Pelenai, Gavėnia, pasninkas, indų švarinimas, dantų plovimas, darbų draudimai, Kanapinskas ir Lašininis
Pelenų diena, arba Pelenė, yra trečiadienis po Užgavėnių ir pirmoji Gavėnios diena. Lietuvių papročiuose ji žymi staigų perėjimą nuo sotaus mėsiedo į pasninką: šventinami pelenai, valomi riebūs indai, valgoma liesai, o kai kur dar tęsiasi žaismingi Užgavėnių pabaigos veiksmai.
Kas yra Pelenų diena?
Pelenų diena, dar vadinama Pelene, Pelenija, Papeline ar Papelčiumi, yra trečiadienis po Užgavėnių. VLE ją apibūdina kaip pirmąją Gavėnios dieną, kai šventinami pelenai ir atliekama jų barstymo arba patepimo apeiga.
Bažnytinėje prasmėje pelenai primena žmogaus laikinumą, atgailą ir apsivalymą. Liaudies papročiuose tas pats ženklas perėjo į namų tvarką, valgio drausmę ir darbus, kurių tądien geriau nepradėti.
Kodėl po Užgavėnių plaunami indai?
B. Imbrasienės pateiktoje medžiagoje Pelenų dienos rytą švariai šveičiami stalai, puodai, indai ir šaukštai, kad neliktų nė Užgavėnių riebalų kvapo. Tai labai konkretus perėjimas: mėsiedas baigėsi, prasideda Gavėnios susilaikymas.
Šis paprotys padeda suprasti, kodėl Pelenų diena nėra tik liturginė data. Pasikeitimas turėjo matytis virtuvėje, ant stalo ir net induose. Vakar riebus blynas ar mėsa, šiandien - kruopienė, silkė, bulvės arba visai tuščias pilvas.
Pasninkas ir dantų plovimas
Pelenų diena buvo laikoma griežto pasninko pradžia, panašiai rimta kaip Kūčios. Kai kur žmonės po Užgavėnių ilgiau pamiegodavo ir valgydavo liesai, o vaikams pasninko laikymasis galėjo būti aiškinamas per būsimos sėkmės ar radinio pažadą.
Rytų Lietuvoje žinotas paprotys vadintas dantų plovimu. Vyrai važiuodavo į miestelį pašventintų pelenų, bet kartu parveždavo silkių ar gėrimo lašelį. Tai rodo, kad šventės rimtis dar turėjo šelmišką Užgavėnių šešėlį.
Kokių darbų vengta per Pelenę?
Nors Pelenų diena nebuvo darbo draudimo šventė ta prasme kaip didžiosios bažnytinės iškilmės, XIX amžiuje kai kur moterys neverpė, nesiūdavo, nevelėdavo žlugto, nekepdavo duonos ir neliedavo vandens asloje.
Šie draudimai aiškinti labai praktiškais baimės vaizdiniais: kad mėsa vasarą nekirmytų, jaučiai nesiseilėtų, blusų neprisiveistų, duona nepelėtų. Pašventintų pelenų dar palikdavo kopūstams, kad jų negraužtų kirminai.
Kodėl Pelenų dieną dar matyti Užgavėnės?
Pelenų diena yra riba, todėl joje natūraliai užsilieka vakarykštės šventės pėdsakai. L. Jucevičius XIX amžiaus pirmoje pusėje mini pelenų maišelių ar kaulų vėrinių prikabinimą prie drabužių, primenant, kad mėsiedas pasibaigė.
Šaltiniuose pasirodo ir Senė Kuniškė, blukvilkiai, vandens ir pelenų žaidimai, Kupiškio Kanapinsko bei Lašininio dvikova. Pelenėje galiausiai laimi liesas Kanapinskas: Gavėnia perima metų ritmą iš sotaus mėsiedo.
Kaip Pelenų dieną suprasti šiandien?
Šiandien Pelenų diena gali būti labai paprasta: dalyvauti pelenų apeigoje, valgyti santūriau, susitvarkyti virtuvę po Užgavėnių ir sąmoningai pradėti ramesnį Gavėnios laiką.
Etnografinė šios dienos vertė yra ne vien draudimuose. Ji moko perėjimo: po triukšmo ateina tyla, po pertekliaus - saikas, po kaukių - pelenai. Toks ritmas padeda metų ratui neprarasti kvėpavimo.
