Liepos 26-oji; papročiais artima liepos 25-osios Jokūbinėms
Vasara
Šv. Ona, Jokūbinės, rugiapjūtės pabaigtuvės, nauja duona, smetona, uogos, pirmi obuoliai, kopūstai, jievaras, pabaigtuvių vainikas, nuobaigos, pagynos
Oninės, liepos 26-oji, lietuvių kalendoriuje eina greta Jokūbinių ir žymi įdienojusios vasaros, naujos duonos ir rugiapjūtės pabaigtuvių laiką. Šventė siejama su šviežia rugine duona, grietine, uogomis, pirmųjų obuolių ragavimu, kopūstų priežiūra, lauko vainiku, jievaru, nuobaigomis Rytų Aukštaitijoje ir pagynomis Dzūkijoje.
Kada švenčiamos Oninės?
Oninės švenčiamos liepos 26-ąją, bet liaudiškame kalendoriuje jos sunkiai atskiriamos nuo liepos 25-osios Jokūbinių. L. Klimka pabrėžia, kad vienose Lietuvos vietovėse reikšmingesnės buvo Jokūbinės, kitose - Oninės, o abi siejosi su juoda rugine duona.
Šis poravimas svarbus. Jokūbinės labiau akcentuoja rugių nukirtimo ribą, o Oninės - naujos duonos, pieno, uogų ir vasaros gėrybių pilnėjimą. Todėl puslapis vadinasi Oninėmis, bet Jokūbinės lieka būtina šios šventės prasmės dalis.
Nauja duona, smetona ir uogos
B. Imbrasienė rašo, kad Onos šventėms jau būdavo šviežios duonos, prisirpdavo uogos, galima buvo pasikasti šviežių bulvių. Dzūkijoje sakyta, kad šv. Ona yra duonos ponia.
Klimka aiškina, kodėl liaudiški Oninių posakiai tokie sotūs: karvės, priganusios atolo, duoda riebesnio pieno, duona jau šviežia, uogos prinokusios. Tai nėra gausos demonstravimas - tai palengvėjimas po sunkaus rugių darbo.
Rugiapjūtės pabaigtuvių laikas
Įprastinis rugiapjūtės laikas, Klimkos aprašyme, tęsėsi nuo Škaplierinės iki Oninių arba Jokūbinių. Seniau, kai rugiai pjauti pjautuvais ar dalgiais, šis darbas trukdavo maždaug devynias dienas ir reikalaudavo talkos.
Pavėluoti buvo pavojinga: perbrendę rugiai barsto grūdus. Todėl Jokūbinių ir Oninių laikas kalendoriuje veikia kaip riba, primenanti, kad namų duona priklauso nuo laiku atlikto darbo.
Jievaras, nuobaigos ir pagynos
Rugiapjūtės pabaiga turėjo regioninių vardų. Rytų Aukštaitijoje ji vadinta nuobaigomis, Dzūkijoje - pagynomis. Tai ne tik pavadinimai, bet ir skirtingi vietiniai pabaigtuvių akcentai.
Paskutinę rugių saują palikdavo lauke nenupjautą ir pindavo į jievarą - kasos pavidalo ženklą, kurio viršūnę prilenkdavo prie žemės. Vėliau kai kur įsigalėjo pabaigtuvių vainikas, parnešamas šeimininkams ir kabinamas gerojoje kertėje.
Pabaigtuvių vaišės ir vanduo
Įteikus vainiką prasidėdavo linksmybės. Talkininkai sėsdavo prie vaišių, o jaunimas galėdavo šėlioti, erzintis ir vienas kitą aptaškyti vandeniu. Tokia linksmybė ateina po darbo, ne prieš jį.
Pabaigtuvių vaišės mokė bendruomenės tvarkos: rugius pjauti reikia kartu, o užbaigus - kartu padėkoti, pasidalyti maistu ir pripažinti šeimininko bei talkininkų pastangas.
Obuoliai, kopūstai ir vasaros ženklai
Oninių laikas jau rodo antros vasaros pusės ženklus. Klimka mini, kad sakoma apie šv. Oną, jog ji krikština obuolius: galima paragauti pirmųjų alyvinių ar saldinių. Darže per Onines apžiūrimi kopūstai ir rankomis apspaudžiamos jų galvos.
Gamtos ženklai irgi keičiasi: vieversys virš laukų nutyla, varlės nebekurkia taip kaip pavasarį, o žiogai ima čirpinti vakarais. Tai nedidelės detalės, bet jos leidžia pajusti, kad Oninės yra vasaros branda, o ne ankstyvas jos džiaugsmas.
