Lietuvių gimtuvių papročiai

Gimtuvės – ne viena diena

Etnologė Rasa Paukštytė-Šaknienė gimtuves analizuoja kaip žmogaus gyvenimo ciklo dalį, kurioje fizinis kūdikio gimimas dar nėra visas įvykis. Šeimai reikėjo pasirūpinti motina ir naujagimiu, o bendruomenei – atpažinti naują narį. Dėl to pasakojimas tęsiasi nuo kūdikio laukimo ir gimdymo iki gimdyvės lankymo, krikšto bei motinos įvesdinimo į bažnyčią. Šie tarpsniai siejosi, bet jų trukmė ir reikšmė skirtingose vietose bei šeimose nebuvo vienoda.

Svarbiausias šio puslapio atramos taškas yra 1999 m. Lietuvos istorijos instituto monografija. Autorė rėmėsi 1989–1996 m. lauko tyrimais: panaudoti 552 pateikėjų, daugiausia 1890–1930 m. gimusių moterų, atsakymai iš 44 Lietuvos rajonų ir Punsko apylinkių. Tai platus, bet retrospektyvus XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės kaimo vaizdas. Jis neleidžia kiekvieno užrašyto tikėjimo vadinti senoviniu, visuotiniu ar gyvu šiandien.

Kūdikio laukimas ir bendruomenės normos

Nėštumas tirtame kaime buvo laikomas išskirtine moters būsena. Šaltiniuose užrašyta daug skatinimų, draudimų ir spėjimų, kuriais mėginta paaiškinti būsimo vaiko išvaizdą, būdą ar lytį. Tokie pasakojimai atskleidžia anuometinę pasaulėžiūrą ir nežinomybės baimę, bet nėra biologijos ar sveikatos žinios. Jų negalima perrašyti kaip patarimų besilaukiančiai moteriai arba pateikti be žodžių „tikėta“, „manyta“, „pasak pateikėjų“.

Papročiai kartu veikė kaip socialinė kontrolė. Kaimo bendruomenė aukštino santuokinę motinystę, o nesusituokusias motinas galėjo viešai smerkti, riboti jų dalyvavimą bendruomenėje ir kitaip žeminti. Paukštytės tyrimas šią nelygybę dokumentuoja, o ne pateisina. Todėl kalbant apie šeimos idealą būtina matyti ir jo kainą: moters reputaciją vertino griežčiau negu vyro, o suaugusiųjų nustatytos ribos paliesdavo ir niekuo nekaltą vaiką.

Pribuvėja – kaimo bobutė ir pagalbininkė

Pribuvėja, dažnai vadinta bobute, kai kur baba ar babūne, buvo patyrusi vietos moteris, kviečiama priimti gimdymą. Dauguma jų neturėjo formalaus medicininio pasirengimo: žinios buvo įgyjamos stebint, padedant kitoms moterims ir remiantis patirtimi. Retais atvejais XX a. pradžioje pribuvėjas pamokydavo gydytojas ar akušerė. Šis skirtumas svarbus, nes pagarba jų bendruomeninei funkcijai neturi virsti nesaugių procedūrų romantizavimu.

Po gimdymo pribuvėja nuprausdavo ir suvystydavo kūdikį, sutvarkydavo patalą, paruošdavo motinai maisto ar gėrimo ir, jei reikėdavo, atlikdavo namų darbus. Už pagalbą dažniausiai atsilygindavo maistu ar pinigais; Rytų Lietuvoje duodavo ir audinio, o Rytų Aukštaitijoje bei Dzūkijoje minima drobė. Santykis galėjo būti abipusis: nepasiturinčiai šeimai pati pribuvėja kartais atnešdavo vystyklų ar kitą paramą.

Ji turėjo ir socialinę bei apeiginę galią. Iki krikšto saugojo kūdikį, ruošė jį kelionei, priimdavo krikštatėvių dovanas ir perduodavo jiems naujagimį. Vėlesnėse krikštynose išlikę kepurių grobimo, išpirkos ar „bobutės košės“ žaidimai yra senesnio pribuvėjos autoriteto atgarsiai. Kai profesionali akušerinė pagalba jos praktinį vaidmenį sumažino, dalis veiksmų tapo linksma ceremonija, kurią galėjo atlikti močiutė ar vyresnė giminaitė.

Pirmasis rūpestis kūdikiu

Pirmasis prausimas ir vystymas šaltiniuose turi dvi prasmes. Viena yra kasdienė: kūdikį reikėjo sušildyti, aprengti ir prižiūrėti. Kita – simbolinė: į vandenį dėta daiktų, iš kūno požymių ar gimimo laiko spėta ateitis, o pribuvėjos veiksmais mėginta vaikui palinkėti sveikatos, darbštumo ar sėkmės. Tokie spėjimai pasakoja, kaip bendruomenė bandė suteikti tvarką neapibrėžtai pradžiai, tačiau jų rezultatai nebuvo tikrinami mediciniškai.

Monografijoje užrašyta ir liaudies gydymo priemonių, tačiau jos priklauso medicinos istorijai. Kraujavimas, infekcija ar komplikuotas gimdymas ir anuomet galėjo kelti mirtiną pavojų, o reta pribuvėja turėjo specialų pasirengimą. Dabartiniame kultūros puslapyje negalima skelbti dozių, procedūrų ar žadėti jų veiksmingumo. Saugus santykis su šia medžiaga yra suprasti moterų pastangas padėti turėtomis priemonėmis ir kartu pripažinti profesionalios akušerijos reikšmę.

Kodėl laikas iki krikšto laikytas pavojingas?

XIX a. pabaigos–XX a. pirmosios pusės pasakojimuose nekrikštytas kūdikis dažnai suvoktas kaip dar nevisiškai įtrauktas į bendruomenės tvarką. Jį peržegnodavo, stengdavosi nerodyti svetimiems, lopšį pridengdavo drobule ar skara. Žemaitijos, Aukštaitijos ir kitų vietovių medžiagoje minimi švęstas vanduo, druska ar religiniai ženklai. Mažojoje Lietuvoje prie kūdikio laikyta giesmių knyga – protestantiškai aplinkai būdingas akcentas, kurio negalima automatiškai perkelti į visą Lietuvą.

Pasakojimai apie nužiūrėjimą, Laumę, Apmainę ar nekrikštyto kūdikio vėlę priklauso istoriniam tikėjimų ir pasakojamosios tautosakos laukui. Jie rodo didelį kūdikio mirtingumą, šeimų nerimą ir religinę to meto vaizduotę, o ne tikrą antgamtinę grėsmę. Ypač jautrius motyvus reikia pateikti be bauginimo ir be prielaidos, kad visi žmonės jais vienodai tikėjo. Vieno pateikėjo atsiminimas liudija tą pasakojimą, bet savaime neįrodo nacionalinio papročio.

Lankynos, palankynos, radynos ir apgėlai

Gimdyvės ir kūdikio lankymas buvo moterų tarpusavio pagalbos paprotys. Paukštytės tirtoje medžiagoje iki gimdyvės atsikėlimo ją lankydavo moterys, dažnai ištekėjusios ir pačios auginusios vaikus. Ateidavo po vieną arba būreliu, atsinešdavo duonos, kiaušinių, kitokio maisto, drobės ar kūdikio drabužėlių. Tuščiomis pasirodyti kai kur laikyta pavojinga ar nepagarbu: tikėta, kad tokia viešnia pavydinti vaikui laimės. Tai užrašytas tikėjimas, o praktiškas maisto nešimas kartu buvo reali parama atsigaunančiai motinai.

Pavadinimų geografija iškalbinga. Šaltiniuose sutinkamos lankynos, palankynos, atlankai, apgėlai, radynos, patakai, patekylai ir kitos formos. Palankynos dažnai siejamos su Dzūkija, radynos – su Biržų ir Pasvalio kraštu, patekylai minimi apie Švenčionis, tačiau ribos nėra nekintančios. Net tas pats žodis skirtingu metu galėjo reikšti ne visai tą patį: ankstyvas „apgėlų“ paminėjimas sietas ir su pirmuoju vaiko plaukų kirpimu, o vėlesnėje medžiagoje taip vadintos gimdyvės lankymo vaišės.

Lankynos kūrė moterų bendriją, bet kartu rodė jos ribas. Gimdymo patirtis laikyta nuo vyrų saugoma tema, o į susibūrimą ne kiekviena moteris buvo priimama vienodai. Todėl geriausia jas pristatyti dvejopai: kaip praktišką maisto, patirties ir dėmesio tinklą bei kaip istorinės visuomenės normomis apribotą erdvę. Šiuolaikinis apsilankymas su šiltu maistu gali pratęsti rūpesčio idėją, tačiau nėra būtina atkartoti senų draudimų ar vaidmenų.

Lopšinės ir žaidinimai – artimiausia kūdikio tautosaka

Lopšinė yra trumpa kūdikiui raminti ir migdyti skirta daina. Lietuvių lopšinėms būdingi lėtas tempas, pasikartojantys „a-a-a“, „čiūčia liūlia“, „lylia lylia“ priedainiai ir improvizacija. Pelelė, zuikis ar katelė gali atnešti miegą, o suaugusysis kūdikiui linki užaugti, būti sveikam ar tapti šeimos pagalbininku. Žodžiai nėra sustingęs tekstas: LNKC leidiniai ragina juos keisti pagal vaiką, kaip darydavo pateikėjos.

Žaidinimai yra judesiu lydimi trumpi kūrinėliai. Suaugusysis supa, myluoja, kutena, judina pirštus ar delnus, imituoja jojimą, košės virimą ir pyrago kepimą. Tokia forma sieja balsą, ritmą, prisilietimą ir dėmesį. Istoriniuose aprašuose dažniausiai matomos motinos, močiutės ar auklės, tačiau gyva tradicija nepriklauso vien moterims: ją gali tęsti tėvai, seneliai, vyresni vaikai ir kiti artimi globėjai.

Jurga Sadauskienė lopšinių ir žaidinimų vertę nagrinėja šiuolaikinės psichoterapijos požiūriu, pabrėždama saugumo pojūtį, emocinį ryšį ir empatišką bendravimą. Tai kultūros ir atlikimo situacijos analizė, ne pažadas, kad folkloras gydo ligą. Be to, repertuaras ne vien švelnus: kai kuriuose tekstuose pasitaiko vilko, baubo, bausmės ar mirties vaizdų. Jų prasmę lemia intonacija, žaidimas, vaiko amžius ir šeimos aplinka, todėl atskira eilutė be atlikimo konteksto gali klaidinti.

Motinos įvesdinimas ir socialinis grįžimas

Istorinėje katalikiško kaimo aplinkoje gimtuvių ciklą užbaigdavo motinos įvesdinimas į bažnyčią – palaiminimas po gimdymo. Laikas įvairavo, dažnai tai vykdavo po kelių savaičių. Paukštytė šią apeigą aiškina ne vien religiniu, bet ir socialiniu požiūriu: ji žymėjo moters grįžimą į kaimo bendruomenę ir platesnę veiklos erdvę. Kai kur ta proga dar rengtos mažos vaišės artimiesiems, tačiau XX a. pirmosios pusės medžiagoje jos jau nyko.

Šio papročio negalima aprašyti vien kaip jaukaus motinystės pagerbimo. Teisė dalyvauti ir bendruomenės vertinimas priklausė nuo santuokinės padėties, o nesusituokusios motinos galėjo būti atstumiamos. Be to, katalikiškas įvesdinimas nėra tinkamas raktas liuteronų, reformatų, stačiatikių, žydų ar nereligingų šeimų patirtims aiškinti. Vienas puslapis gali tiksliai apibrėžti pagrindinio šaltinio ribas; kitų bendruomenių gyvenimo ciklo tradicijoms reikėtų atskiro tyrimo.

Nuo namų gimdymo iki gyvos šeimos atminties

XX a. keitėsi ir gimdymo vieta, ir pagalbos autoritetas. Daugėjo parengtų akušerių, medicinos punktų bei ligoninių, todėl kaimo pribuvėja pamažu neteko atsakomybės už patį gimdymą. Kartu trumpėjo arba keitėsi jos buvimas šeimoje, o krikštynų žaidimuose išliko tik kai kurie buvusio vaidmens ženklai. Ši kaita nebuvo vien tradicijos praradimas: profesionali pagalba mažino riziką motinai ir vaikui.

Kai kurios gimtuvių idėjos išliko lengviau negu konkretūs veiksmai. Artimieji vis dar lanko šeimą, neša maisto ar praktiškų dovanų, seneliai padeda prižiūrėti kūdikį, o lopšinės perduodamos namuose, ugdymo grupėse ir kultūros leidiniuose. LNKC nematerialaus paveldo sąvadas lopšinių ir vaikų migdymo tradiciją pristato kaip gyvą, šeimose kintančią praktiką. Tęstinumas čia reiškia ne tikslią senos scenos kopiją, bet rūpestį, balsą ir tarpusavio pagalbą.

Atsakingai gaivinti gimtuvių paveldą galima užrašant šeimos atsiminimus, mokantis lopšinės, aplankant naujus tėvus tik jiems patogiu metu ar padovanojant realiai reikalingą daiktą. Nereikia inscenizuoti nesaugių gydymo būdų, paversti kūdikio baimių pramoga ar vieną regioninį tikėjimą skelbti visų protėvių tiesa. Geriausia šios tradicijos dalis yra ne tariama magija, o bendruomenės pastanga saugiai priimti naują žmogų.