Devintą savaitę po Velykų; tradiciškai ketvirtadienis, Lietuvoje dažnai keliama į sekmadienį
Vasara
Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas, Devintinis, Vainikai, procesija, žolynai, devyni vainikai, berželiai, vaistažolės, daržų apsauga, Deivakūnis
Devintinės, arba Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, lietuvių papročiuose išsiskiria žalumynais: bažnyčių puošimu berželiais, devyniais rūtos ir vaistažolių vainikais, pašventintų žolynų saugojimu namuose, jų naudojimu gydymui, apsaugai nuo perkūno, daržų saugai ir devynių valgių simbolika.
Kada švenčiamos Devintinės?
VLE nurodo, kad Devintinės pradedamos švęsti devintą savaitę po Velykų, tradiciškai ketvirtadienį. Kai kuriose šalyse ir Lietuvoje šventė keliama į sekmadienį, todėl šiame puslapyje svarbiausia yra datos taisyklė, o ne konkreti metų diena.
Bažnytinis šventės vardas yra Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas. L. Klimka ją apibūdina kaip pavasarinio liturginio ciklo, trunkančio devynias savaites nuo Velykų, pabaigą. Liaudyje šis ciklo užbaigimas įgavo žalumynų, vainikų ir namų apsaugos pavidalą.
Kodėl Devintinės vadintos Vainikais?
L. Klimka rašo, kad liaudiškas šventės pavadinimas buvo ir Vainikai, nes bažnyčios bei procesijos erdvė puošta gyvąja žaluma. Tai ne vien dekoracija: žolynai nešami pašventinti kaip Dievo kūrinijos dovana žmogui.
VLE taip pat mini, kad Lietuvoje per Devintines bažnyčios puošiamos lauko žolių, medžių lapų vainikais, berželiais, rečiau ąžuoliukais. Paskutinę Devintinių dieną šventinti žalumynai vėliau buvo naudojami ne vien namams puošti, bet ir apsaugai.
Devyni vainikėliai ir žolynų saugojimas
Kaimo bažnytėlėse prie šoninių altorių statyti berželiai, o ant sienų sukabinti šeimų merginų nupinti devyni vainikėliai iš rūtų ir vaistingų augalų. Klimka mini, kad jie bažnyčioje išbūdavo devynis mišparus.
Namuose sudžiovinti vainikėliai laikyti ant lentynėlės ar krikštasuolės kampe prie šventųjų paveikslų. Užėjus audrai, jų žolelėmis smilkydavo prie duonkepės krosnies, duodavo jų į arbatą ligoniui, o žemaičiuose ir dzūkuose šventintų žolelių dėta į mirusiojo karsto pagalvėlę.
Berželiai, pastogė ir daržas
Po berželių pašventinimo bažnyčioje žmonės nusilauždavo šakelę ir parnešę ją užkišdavo po stogo grebėstu. Tokia šakelė turėjo saugoti namus nuo perkūno įtrenkimo.
Pašventinti žolynai keliavo ir į daržą. Klimka mini moterų paprotį žolynus įbedžioti į rasodos lysveles, tikintis nubaidyti kurmius, o kopūstų tarpueiliuose prikaišioti berželių šakelių, kad kopūstų nepultų kirminai.
Devyneto skaičius maiste ir darbuose
VLE trumpai pabrėžia, kad liaudiškuose Devintinių papročiuose vyrauja skaičius devyni: pinti devyni vainikai, kepti devyni pyragėliai. Klimkos tekste šeimininkei primenama pasirūpinti ne tik piemenėlio sūriu, bet ir visai šeimai po devynis valgius - varškėčius, raguolius ar tarkių pyragėlius.
Devintinės taip pat buvo riba, po kurios nebesisėjama ir nebesodinami daržai, nes trumpa vasara gali nebeleisti derliui subręsti. Ši praktiška ūkio taisyklė paaiškina, kodėl šventė tokia jautri žalumynams, daržui ir metų laikui.
Žemaitijos Deivakūnis
Žemaitijoje Devintinės tarmiškai vadintos Deivakūniu. Klimka pabrėžia, kad čia jų papročiai panašūs į aukštaitiškas Sekmines: namai puošiami berželių šakomis, vainikuojamos karvės ir avelės, rengiamos piemenų vaišės.
Tai svarbi regioninė pastaba. Negalima sakyti, kad visi šie Sekminių pobūdžio veiksmai vienodai priklausė visai Lietuvai per Devintines. Žemaitijoje jie pasirodo kaip vėliau ateinančios vasaros ir pajūrio klimato ritmą atliepiantis papročių sluoksnis.
