Vasara
Devintinės
Devintą savaitę po Velykų; tradiciškai ketvirtadienis, Lietuvoje dažnai keliama į sekmadienį
Devintinės yra žalumynų ir procesijos šventė, kurioje bažnytinė Eucharistijos pagarba susitinka su labai žemišku žmogaus rūpesčiu: parsinešti pašventintų žolių, saugoti namus nuo perkūno, palengvinti ligą, apsaugoti daržą ir užbaigti pavasario darbų laiką.
Tradicijos kontekstas
- Kada
- Devintą savaitę po Velykų; tradiciškai ketvirtadienis, Lietuvoje dažnai keliama į sekmadienį
- Metų laikas
- Vasara
- Temos
- Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas, Devintinis, Vainikai, procesija, žolynai, devyni vainikai, berželiai, vaistažolės, daržų apsauga, Deivakūnis
Devintinės, arba Švč. Kristaus Kūno ir Kraujo šventė, Lietuvių papročiuose išsiskiria žalumynais: bažnyčių puošimu berželiais, devyniais rūtos ir vaistažolių vainikais, pašventintų žolynų saugojimu namuose, jų naudojimu gydymui, apsaugai nuo perkūno, daržų saugai ir devynių valgių simbolika.
Kada švenčiamos Devintinės?
Devintinės pradedamos švęsti devintą savaitę po Velykų, tradiciškai ketvirtadienį. Kai kuriose šalyse ir Lietuvoje šventė keliama į sekmadienį, todėl šiame puslapyje svarbiausia yra datos taisyklė, o ne konkreti metų diena.
Bažnytinis šventės vardas yra Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas. L. Klimka ją apibūdina kaip pavasarinio liturginio ciklo, trunkančio devynias savaites nuo Velykų, pabaigą. Liaudyje šis ciklo užbaigimas įgavo žalumynų, vainikų ir namų apsaugos pavidalą. Devintinės pradėtos švęsti 1246 m. Lježo vyskupijoje, o 1264 m. popiežius Urbonas IV bule „Transiturus“ nurodė jas švęsti visoje Bažnyčioje; Mišių ir liturgijos tekstus sukūrė Tomas Akvinietis.
Kodėl Devintinės vadintos Vainikais?
L. Klimka rašo, kad liaudiškas šventės pavadinimas buvo ir Vainikai, nes bažnyčios bei procesijos erdvė puošta gyvąja žaluma. Tai ne vien dekoracija: žolynai nešami pašventinti kaip Dievo kūrinijos dovana žmogui.
Lietuvoje per Devintines bažnyčios puošiamos lauko žolių, medžių lapų vainikais, berželiais, rečiau ąžuoliukais. Paskutinę Devintinių dieną šventinti žalumynai vėliau buvo naudojami ne vien namams puošti, bet ir apsaugai.
Devyni vainikėliai ir žolynų saugojimas
Kaimo bažnytėlėse prie šoninių altorių statyti berželiai, o ant sienų sukabinti šeimų merginų nupinti devyni vainikėliai iš rūtų ir vaistingų augalų. Klimka mini, kad jie bažnyčioje išbūdavo devynis mišparus.
Namuose sudžiovinti vainikėliai laikyti ant lentynėlės ar krikštasuolės kampe prie šventųjų paveikslų. Užėjus audrai, jų žolelėmis smilkydavo prie duonkepės krosnies, duodavo jų į arbatą ligoniui, o Žemaičiuose ir dzūkuose šventintų žolelių dėta į mirusiojo karsto pagalvėlę.
Berželiai, pastogė ir daržas
Po berželių pašventinimo bažnyčioje žmonės nusilauždavo šakelę ir parnešę ją užkišdavo po stogo grebėstu. Tokia šakelė turėjo saugoti namus nuo perkūno įtrenkimo.
Pašventinti žolynai keliavo ir į daržą. Klimka mini moterų paprotį žolynus įbedžioti į rasodos lysveles, tikintis nubaidyti kurmius, o kopūstų tarpueiliuose prikaišioti berželių šakelių, kad kopūstų nepultų kirminai.
Devyneto skaičius maiste ir darbuose
Liaudiškuose Devintinių papročiuose vyrauja skaičius devyni: pinti devyni vainikai, kepti devyni pyragėliai. Klimkos tekste šeimininkei primenama pasirūpinti ne tik piemenėlio sūriu, bet ir visai šeimai po devynis valgius - varškėčius, raguolius ar tarkių pyragėlius.
Devintinės taip pat buvo riba, po kurios nebesisėjama ir nebesodinami daržai, nes trumpa vasara gali nebeleisti derliui subręsti. Ši praktiška ūkio taisyklė paaiškina, kodėl šventė tokia jautri žalumynams, daržui ir metų laikui.
Žemaitijos Deivakūnis
Žemaitijoje Devintinės tarmiškai vadintos Deivakūniu. Klimka pabrėžia, kad čia jų papročiai panašūs į aukštaitiškas Sekmines: namai puošiami berželių šakomis, vainikuojamos karvės ir avelės, rengiamos piemenų vaišės.
Tai svarbi regioninė pastaba. Negalima sakyti, kad visi šie Sekminių pobūdžio veiksmai vienodai priklausė visai Lietuvai per Devintines. Žemaitijoje jie pasirodo kaip vėliau ateinančios vasaros ir pajūrio klimato ritmą atliepiantis papročių sluoksnis.
Pagrindiniai Devintinių papročiai ir jų reikšmės
Devintinių papročiuose vyrauja devyneto skaičius ir gyva žaluma. Bažnyčios puošiamos berželiais, žmonės nešasi žolynus, merginos pina vainikėlius, o namuose sudžiovintos šakelės ir žolės saugomos visiems metams.
Kilnojama data. Devintinės pradedamos švęsti devintą savaitę po Velykų, tradiciškai ketvirtadienį; Lietuvoje jos dažnai keliamos į sekmadienį.
Procesija. Per Devintines vyksta iškilminga procesija, kurios metu garbinamas Švenčiausiasis Sakramentas.
Vainikų vardas. Liaudyje šventė vadinta Devintinėmis, Devintiniu, o L. Klimka mini ir Vainikų vardą dėl žalumynais puošiamos bažnyčios ir procesijos.
Bažnyčių žaluma. Bažnyčios puoštos lauko žolių, medžių lapų vainikais, berželiais, rečiau ąžuoliukais.
Devyni vainikai. Kaimo bažnytėlėse ant sienų kabinti kiekvienos šeimos merginų nupinti devyni rūtos ir vaistingų augalų vainikėliai.
Žolynų saugojimas. Pašventinti žolynai laikyti namuose prie šventųjų paveikslų ar krikštasuolės kampe, naudoti smilkymui ir gydymui.
Apsauga nuo perkūno. Pašventintos berželių šakelės kištos po stogo grebėstu ar į pastogę, kad saugotų nuo žaibo.
Žemaitijos Deivakūnis. Žemaitijoje Devintinės, tarmiškai Deivakūnis, perėmė dalį aukštaitiškų Sekminių papročių: berželius, gyvulių vainikavimą ir piemenų vaišes.
Kur patirti
Kur švęsti Devintinių Lietuvoje?
Devintinės yra bažnyčios, miestelio gatvės, namų kertės ir daržo lysvės šventė. Procesija vyksta viešai, bet pašventintų žolynų gyvenimas tęsiasi labai privačiai - namuose, prie krosnies, pastogėje ar darže.
Bažnyčia ir procesija
Pagrindinė Devintinių vieta yra bažnyčia ir iškilminga procesija su Švenčiausiuoju Sakramentu, vainikais ir žalumynais.
Vilniaus senamiestis ir Kalvarijos
L. Klimka mini seną Vilniaus tradiciją rengti Devintinių eiseną senamiesčio gatvelėmis ir į Kalvarijas.
Namų kertė
Sudžiovinti Devintinių vainikėliai laikyti prie šventųjų paveikslų ar krikštasuolės kampe, kad prireikus būtų naudojami smilkymui ir gydymui.
Daržo lysvės
Pašventinti žolynai ir berželių šakelės nešti į rasodos bei kopūstų lysves, tikintis apsaugoti augalus nuo kenkėjų.
Devintinių dainos, sutartinės ir susiję puslapiai
Devintinės artimos Šeštinėms ir Sekminėms, nes priklauso Velykų laiko pabaigai. Per žolynus jos natūraliai jungiasi ir su Žolinėmis, o per pasėlių ribą - su javų ir grūdo simbolika.
Šeštinės
Ankstesnė Velykų laiko šventė, taip pat susijusi su procesijomis, kryžiais ir laukų apsauga.
Sekminės
Žalumos ir piemenų šventė, kurios papročiai Žemaitijoje persidengia su Devintinių Deivakūniu.
Žolinės
Vėlesnė vasaros žolynų ir derliaus šventė, artima Devintinių pašventintų augalų prasmei.
Javai, rugiai ir grūdai
Padeda suprasti, kodėl Devintinės žymi ribą, po kurios jau nebesėjama ir nebesodinama.
Devintinių šaltiniai ir naudingi puslapiai
Devintinių: dažniausi klausimai
Kada švenčiamos Devintinės?
Devintinės pradedamos švęsti devintą savaitę po Velykų, tradiciškai ketvirtadienį. Lietuvoje jos dažnai keliamos į sekmadienį.
Koks bažnytinis Devintinių vardas?
Bažnytinis vardas yra Švč. Kristaus Kūnas ir Kraujas. Tai Švenčiausiojo Sakramento pagarbinimo šventė.
Kodėl Devintinės vadintos Vainikais?
Dėl žalumynų ir vainikų: bažnyčios, procesijos ir altoriai buvo puošiami lauko žolėmis, berželiais, vainikais ir žmonių atsineštais žolynais.
Kodėl pinami devyni vainikėliai?
Liaudiškuose papročiuose per Devintines svarbus devyneto skaičius. L. Klimka mini devynis rūtos ir vaistažolių vainikėlius, kurie bažnyčioje išbūdavo devynis mišparus.
Kam naudoti pašventinti Devintinių žolynai?
Jie laikyti namuose, smilkyti per audrą, naudoti gydymui, berti į arbatą ligoniui, dėti į karsto pagalvėlę, o darže - apsaugai nuo kurmių ar kenkėjų.
Kodėl berželio šakelę kišdavo į pastogę?
Po pašventinimo parnešta berželio šakelė kišta po stogo grebėstu ar į pastogę, tikint, kad ji saugos namus nuo žaibo.
Kas yra Deivakūnis?
Deivakūnis yra Žemaitiškas Devintinių vardas. Žemaitijoje su juo siejami berželiai, gyvulių vainikavimas, piemenų vaišės ir papročiai, artimi aukštaitiškoms Sekminėms.
Ar Devintinės ir Sekminės dubliuojasi?
Ne. Šventės skirtingos, bet kai kurie žalumos ir piemenų papročiai Žemaitijoje persidengia. Todėl svarbu kalbėti apie regioninį Deivakūnio sluoksnį, o ne visos Lietuvos taisyklę.
Kodėl po Devintinių nebesėjama?
Liaudiškai Devintinės laikytos riba, po kurios nauja sėja ar sodinimas jau gali nebespėti subręsti iki rudens šalnų. Tai praktinė trumpesnės Lietuvos vasaros taisyklė.