Keturios savaitės prieš Kalėdas; nuo artimiausio Šv. Andriejaus dienai sekmadienio
Žiema
Kalėdų laukimas, susikaupimas, pasninkas, rarotos, Andriejinės, vakarojimai, advento dainos, leliumoj, Aukštaitijos turgūs, Mažosios Lietuvos vainikai, vilkų dienos
Adventas Lietuvoje yra Kalėdų laukimo metas, jungiantis bažnytinį susikaupimą ir senus tamsiojo metų laiko papročius. Jame telpa pasninkas, vestuvių ir triukšmingų linksmybių vengimas, Andriejinių būrimai, Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje ilgiau išlikusios advento-Kalėdų dainos, Aukštaitijos turgūs, Mažosios Lietuvos advento vainikai ir vilkų dienų tikėjimai.
Kada prasideda Adventas?
Adventas yra keturių savaičių laikas prieš Kalėdas. VLE jį apibrėžia kaip katalikų liturginių metų laikotarpį, skirtą Kristaus gimimo laukimui, o pirmasis Advento sekmadienis yra bažnytinių metų pradžia.
EKGT liaudies kalendoriaus apraše Advento pradžią sieja su Šv. Andriejaus diena: ji žymi artimiausią lapkričio 30-ajai sekmadienį. Todėl etnografinėje atmintyje Andriejinės ir Adventas yra labai arti vienas kito, nors tiksli kalendorinė pradžia kasmet juda.
Pasninkas, ramybė ir vestuvių vengimas
Adventas buvo susilaikymo metas. VLE mini, kad trečiadieniais, penktadieniais ir šeštadieniais nebuvo valgoma mėsos, vengta triukšmingų pasilinksminimų, vestuvių ir švenčių. EKGT pabrėžia penktadienio pasninką, kai atsisakoma mėsiškų ir pieniškų valgių.
Svarbu nepadaryti iš šio papročio vienodo visos Lietuvos įstatymo. EKGT atskirai mini Mažąją Lietuvą, kur protestantiška aplinka nereikalavo tokio pasninko ir atsitraukimo nuo linksmybių, o XVI-XVII amžiaus šaltiniuose ten dar užsimenama apie piršlybas ir vestuves per Adventą.
Andriejinės Advento slenkstyje
Šv. Andriejaus dienos išvakarėse visoje Lietuvoje žinotas paprotys pasimerkti vyšnios arba slyvos šakelę ir laukti, ar ji pražys iki Kūčių. Vienur tai suprasta kaip troškimo išsipildymas, kitur aiškiau sieta su greitų piršlių viltimi.
Kiti Andriejinių burtai dar labiau priartina Adventą prie Kūčių spėjimų: šulinio apėjimas atbulomis, kanapių ar aguonų barstymas, sūrus valgis ir laukiamas sapnas apie būsimą jaunikį. Tai ne bendras Advento paprotys visoms šeimoms, o jaunimo, ypač merginų, vedybinio būrimo sluoksnis.
Vakarojimai, dainos ir žaidimai
Adventas nebuvo vien tyla. Žmonės rinkdavosi vakaroti ir dirbti ramių darbų: plėšyti plunksnų, taisyti pakinktų, vyti virvių, megzti tinklų, verpti. Bedirbdami pasakodavo istorijas, giedodavo ir dainuodavo.
EKGT aiškiai skiria regionus. Dzūkijoje, mažiau Aukštaitijoje ir rečiausiai Sūduvoje dainuotos senos advento dainos su priedainiais leliumoj, leliumai, aleliuma loda, kalėda ir kitais. Ilgiausiai papročiai išliko Dzūkijoje ir Rytų Aukštaitijoje, o Žemaitijoje užrašyti tik pavieniai pavyzdžiai.
Advento turgūs Aukštaitijoje
Aukštaitijoje, ypač Kėdainių, Panevėžio, Rokiškio, Zarasų ir Ukmergės apylinkėse, EKGT mini savaitinius Advento turgus. Pirmasis vadintas Šeškaturgiu, antrasis - Skaistaturgiu, o paskutinysis - Saldaturgiu.
Šeškaturgyje prekiauta šiltais rūbais, kailinukais, pirštinėmis ir panašiais žiemos daiktais. Skaistaturgis buvo labiau dovanų mugė, o Saldaturgis telkė tai, ko reikės šventiniam stalui: medų, spanguoles, aguonas, džiovintus grybus ir kitus žiemos švenčių produktus.
Mažosios Lietuvos advento vainikas
Advento vainikas nėra vien šiandieninė miesto dekoracija. EKGT nurodo, kad Mažojoje Lietuvoje jis išpopuliarėjo XIX amžiaus pabaigoje - XX amžiaus pradžioje. Lietuvininkų vainikai buvo pinami iš vytelių, apkaišomi eglišakėmis, puošiami kankorėžiais, riešutais, džiovintais vaisiais ir uogomis.
Į vainiką statomos keturios žvakės. Pirmą Advento savaitę uždegama viena, antrą - dvi, trečią - trys, ketvirtą - keturios. Kai kur nuo paskutinės žvakės įžiebiama Kalėdų eglutė, todėl vainikas veikia kaip šviesos kaupimo ženklas.
Vilkų dienos ir tamsiojo metų laiko vaizdiniai
Nijolė Marcinkevičienės Alkas.lt straipsnyje Advento pradžia siejama su vilkų dienomis ir vilkų ruja. Ten pateikiami skirtingų vietovių pasakymai iš Utenos, Merkinės, Molėtų ir Endriejavo apylinkių rodo, kad žiemos pradžioje vilkas suvoktas kaip arti sodybų priartėjantis miško žvėris.
Šio sluoksnio nereikia versti šventiniu ritualu. Jis svarbus kaip pasakojimų, baimių ir vaizdinių laukas: Šeduvoje minimi tikėjimai apie vilkų pėdas ir vilko vardo vengimą, Dzūkijos ir Rytų Lietuvos pasakojimuose vilkas siejamas su sapnais, jaunikio vaizdiniu, kelione į rarotas ir nakties pavojumi.
Kaip Adventą prisiminti šiandien?
Gyvas Adventas prasideda ne nuo triukšmingo Kalėdų sezono, o nuo ritmo pakeitimo. Galima pasimerkti Andriejinių šakelę, vieną vakarą skirti dainoms ar rankdarbiams, pasidomėti, iš kur yra šeimos Advento papročiai, ir rinktis ne dekoracijų gausą, o šviesos kaupimą.
Jei dalyvaujate renginyje, verta ieškoti ne vien koncerto, bet vakarojimo, advento-Kalėdų dainų, pasakojimų, šiaudinių dirbinių, žvakių ar regioninių papročių pristatymo. Tada Adventas lieka laukimo laiku, o ne tik įžanga į prekybinį gruodį.
