- Kada / kokia proga
- Dažniausiai tamsiuoju metų laiku, baigus lauko darbus; vietos papročiai ir bažnytinis kalendorius laiką keitė
- Tradicijų sritis
- Gyvenimo ciklas
- Temos
- Vakarojimas, vakaronė, verpimas, plunksnų plėšymas, mįslės, pasakos, dainos, jaunimo sambūriai, naktigonė
Vakarojimai buvo ne vien pasilinksminimas, o bendro darbo ir pasakojimo vakarai, kuriuose kaimo žmonės verpė, plėšė plunksnas, dainavo, minė mįsles, stebėjo jaunimo elgesį ir mezgė ryšius.
Kas buvo vakarojimai ir kuo vakaronė nuo jų skyrėsi?
Žodis „vakarojimas“ nusako vakarą, praleidžiamą drauge, tačiau etnografinėje medžiagoje po juo slepiasi kelios skirtingos formos. Tai galėjo būti nedidelis kaimynių susibūrimas su verpstėmis, platesnė talka plėšant plunksnas ar jaunimo vakaras, kuriame po darbo atsirasdavo dainų, žaidimų ir šokių. „Vakaronė“ šiandien dažnai reiškia folkloro renginį, bet istoriniuose pasakojimuose ji gali reikšti ir mergvakarį, ir paprastą jaunimo susiėjimą. Todėl tiksliau klausti ne vien kaip renginys vadinosi, o kas jame dalyvavo, ką veikė ir kas jį kontroliavo.
Vakarojimo pagrindas buvo buitis. Rudenį ir žiemą lauko darbų sumažėdavo, tačiau namuose laukė pluošto, vilnos, audinių, drabužių ir patalynės ruošimas. Susėdus vienoje šildomoje ir apšviestoje patalpoje buvo taupiau, darbas slinko greičiau, o žinios ir pasakojimai judėjo iš ūkio į ūkį. Pasilinksminimas nebuvo savaime suprantama kiekvieno vakaro dalis: vieni susibūrimai likdavo darbo vakarai, kituose linksmybės prasidėdavo tik atlikus numatytą užduotį.
Kada ir kur kaimo žmonės vakarodavo?
Dažniausiai vakarota tamsiuoju metų laiku, kai baigdavosi svarbiausi lauko darbai. Angelė Kensminienė, nagrinėdama mįslių minimo aplinką, pateikia vietinių atsiminimų apie vakarojimus nuo Visų Šventųjų iki Kalėdų ir kitokias trukmes. Tai nėra pagrindas vienai visos Lietuvos datai: pradžią keitė derlius, gyvulių priežiūra, dienos ilgis ir parapijos ritmas. Adventu ar Gavėnia katalikiškoje aplinkoje triukšmingi šokiai galėjo būti smerkiami, tačiau tylus darbas, giedojimas, pasakojimas ar mįslės nebūtinai nutrūkdavo.
Vieta taip pat kito. Mažam darbiniam ratui pakako trobos, o didesniam jaunimo sambūriui reikėjo erdvesnės gryčios ar seklyčios; kai kur šokta klojime. Susirinkimas privačiuose namuose reiškė, kad šeimininkai prisiėmė atsakomybę už tvarką. Vakarojimas galėjo keliauti iš vienų namų į kitus, tačiau ne kiekvienas ūkis turėjo vienodas sąlygas priimti žmones. Turtingesnio ir neturtingesnio ūkio, samdinių ir šeimininkų, miestelio ir vienkiemio jaunimo galimybės skyrėsi.
Verpimas, plunksnų plėšymas ir kiti vakaro darbai
Dažniausiai minimi moterų ir merginų tekstilės darbai: linų ar vilnos verpimas, siūlų tvarkymas, mezgimas, siuvimas, audinio ar drabužių taisymas. Plunksnų plėšymas buvo ypač tinkamas bendram vakarui, nes didelę lengvo, bet lėto darbo apimtį buvo galima užbaigti talkinant kaimynėms. Vyrai tuo pat metu galėjo taisyti smulkesnius įrankius, vyti virves ar dirbti kitus namų darbus, tačiau dalyvių sudėtis ir darbo pasidalijimas nebuvo visur toks pats.
Darbo vakaras turėjo savo drausmę. Žaliava negalėjo būti sugadinta, o verpimo ar plėšymo tempas parodė dalyvės įgūdžius. Jaunesnieji stebėjo vyresniuosius ir mokėsi ne formalioje pamokoje, bet kartodami judesį, klausydami pataisymų ir dalyvaudami pokalbyje. Tokia erdvė perdavė ne vien techniką: kartu buvo mokomasi, kaip paskirstyti pareigas, kada padėti kaimynui, kaip elgtis svečiuose ir kokie darbštumo lūkesčiai keliami būsimam suaugusiam bendruomenės nariui.
Dainos, pasakos ir mįslės kaip gyvasis vakaro archyvas
Vakarojant pasakojimas nebuvo foninis įrašas. Pasakotojas valdė balsą, pauzes ir klausytojų lūkesčius, o auditorija reaguodavo, taisydavo ar paprašydavo žinomo siužeto. Taip cirkuliavo pasakos, sakmės, vietos atsiminimai ir naujienos. Vienas vakaras galėjo sujungti nepaprastą pasakojimą apie mitines būtybes su labai konkrečia žinia apie kaimyno ūkį. Žodinė tradicija dėl to nuolat kito: tekstas nebuvo deklamuojamas pažodžiui, jį kiekvienas atlikėjas pritaikydavo aplinkai.
Mįslė kūrė varžymąsi be atskiros scenos. Jai reikėjo daiktų, augalų, gyvulių ir darbų pažinimo, kalbinės nuovokos bei gebėjimo suprasti metaforą. Kensminienės tyrimas rodo, kad mįslių minimas siejosi su konkrečiomis bendravimo aplinkomis, tarp jų vakarojimais. Dainos savo ruožtu lydėjo darbą arba atverdavo linksmesnę vakaro dalį. Tačiau nereikėtų kiekvieno vakarojimo paversti dainų švente: pateikėjų atsiminimai fiksuoja ir tylų darbą, ir pasakojimą, ir skirtingą repertuarą.
Vakaronė kaip jaunimo pažinčių ir socialinės brandos vieta
Jaunimui vakaronė suteikė teisėtą progą būti drauge neatsiskiriant nuo bendruomenės akių. Čia buvo galima šokti, kalbėtis, stebėti kito darbštumą, sąmojį, muzikalumą ir elgesį su kitais. Pažintis dar nereiškė piršlybų: ji kūrė platesnį bendraamžių tinklą, iš kurio galėjo rastis draugystė ar pora. Žilvyčio Šaknio Merkinės apylinkių tyrimas rodo, kad jaunimo sambūriai keitėsi jau tarpukariu, o miestelyje senesnės vakaronės nyko greičiau nei aplinkiniuose kaimuose.
Dalyvavimas kartu žymėjo socialinį amžių. Kai kur jaunesni paaugliai į suaugusio jaunimo šokius dar nebuvo priimami, o priėmimą reguliavo bendraamžių grupė ar jos vyresnieji. Tokios ribos nėra nekaltas folkloro žaidimas: jos galėjo palaikyti tvarką, bet ir žeminti, išstumti ar įtvirtinti nevienodą galios santykį. Merginų reputacija dažnai buvo saugoma griežčiau, jų elgesys labiau aptarinėjamas. Istorinį paprotį verta aiškinti kartu su šiomis nelygybėmis, o ne pateikti socialinį spaudimą kaip sektiną modelį.
Muzika, šokiai, žaidimai ir vakaro tvarka
Kai susibūrimas pereidavo į pasilinksminimą, muziką galėjo atlikti vietos smuikininkas, armonikininkas ar keli muzikantai; kitur pakakdavo dainos ir ratelių. Šokių repertuaras keitėsi kartu su miestelių, kariuomenės, mokyklos ir spaudos įtaka. Dėl to „autentiškos vakaronės“ neįmanoma sutraukti į vieną šokių sąrašą. XIX amžiaus pabaigos kaimo jaunimo vakaras, tarpukario organizacijos renginys ir sovietmečio kultūros namų vakaras turėjo skirtingus garsus bei taisykles.
Tvarką palaikė šeimininkai, vyresni jaunimo dalyviai arba sutarti rengėjai. Kvietimas, įėjimo teisė, muzikanto atlygis ir vaišės galėjo būti organizuojami įvairiai. Alkoholio vartojimas šaltiniuose pasirodo kaip kai kurių sambūrių dalis, tačiau jo nereikia paversti tradicijos esme. Konfliktai tarp kaimų, konkurencija dėl partnerių ar pažeminantys „priėmimo“ veiksmai taip pat buvo realūs. Šie atvejai padeda suprasti, kad vakaronė buvo bendruomenės santykių arena, o ne vien nostalgiškas harmonijos paveikslas.
Naktigonė: pirmiausia atsakingas nakties darbas
Naktigonė buvo bendras kaimo arklių ganymas vasaros ir rudens naktimis; per arimo laiką (orę) kartu ganyti ir ariamieji jaučiai. Dažniausiai jodavo jaunesni šeimos nariai, ypač vaikinai, ir samdiniai, rečiau šeimininkas; VLE nurodo, kad atskirai nuo arklių ganomus jaučius dažniausiai prižiūrėdavo merginos. Ganytojai keisdavosi: vieni budėdavo, kiti miegodavo. Laužas, dainos, pasakojimai ir pokštai atsirasdavo tarp pareigų, todėl naktigonės negalima pristatyti kaip laisvo vakarėlio po žvaigždėmis.
Nakties aplinka kūrė kitokį pasakojimų ir dainų skambesį: girdėjosi gyvuliai, miškas, vanduo, reikėjo neužmigti ir veikti drauge. Patirtis galėjo ugdyti atsakomybę bei bendraamžių solidarumą, bet kartu reiškė nuovargį, šaltį ir riziką. Darbo dalyvių amžius, ganymo organizavimas ir laužo naudojimas skyrėsi pagal ūkio sistemą bei vietovę. Šiuolaikinėje edukacijoje naktigonę etiška rodyti pasakojant apie ganymą ir saugumą, o ne imituojant pavojingą vaikų budėjimą.
Regionas, konfesija ir socialinė padėtis keitė paprotį
Dzūkijos kaimo tyrimas negali automatiškai paaiškinti Žemaitijos, Aukštaitijos, Suvalkijos ar Mažosios Lietuvos vakaro. Skyrėsi trobos planas, ūkio darbai, kaimų tankumas, muzikinis repertuaras ir jaunimo judėjimo galimybės. Mažojoje Lietuvoje liuteroniškas surinkimininkų pamaldumas kai kur galėjo griežčiau vertinti pasaulietiškus šokius, o katalikiškose parapijose linksmybių ritmą veikė Adventas ir Gavėnia. Net gretimi kaimai galėjo turėti skirtingą susiėjimų reputaciją.
Svarbi ir socialinė padėtis. Samdinys neturėjo tokios pačios vakaro kontrolės kaip ūkio šeimininko vaikas, o tarnybos, darbo ir gyvenamosios vietos ribos veikė pažintis. Merginų ir vaikinų laisvė taip pat nebuvo vienoda. XX amžiuje mokykla, organizacijos, migracija į miestus, radijas, kultūros namai ir vėliau televizija keitė ne tik pramogas, bet ir tai, kas turi teisę rengti sambūrį. Todėl tradicija geriausiai suprantama kaip nuolat derinama socialinė praktika.
Kaip vakarojimai nyko ir ką galima prasmingai tęsti?
XIX amžiaus pabaigoje ir XX amžiuje namų vakarojimus pamažu keitė vieši šokių vakarai, draugijų renginiai, gegužinės, kultūros namai ir individualios žiniasklaidos priemonės. Pokytis neįvyko vienu metu. Šaknio tyrime Merkinės miestelis modernėjo greičiau už dalį aplinkinių kaimų; kitur darbo sambūrius ilgiau išlaikė konkretus poreikis, pavyzdžiui, plunksnų ar linų apdorojimas. Šiandien žodis „vakaronė“ dažniausiai reiškia sąmoningai rengiamą folkloro, šokių ar bendruomenės vakarą.
Prasmingas tęsinys nėra dekoratyvus senovės vaidinimas. Galima surengti tikrą bendro darbo vakarą, pasikviesti gerą pasakotoją, mokytis mįslių konteksto, dainuoti vietos repertuarą ir aiškiai nurodyti, iš kur jis užrašytas. Verta atskirti naktigonę nuo vakaronės, Advento giedojimą nuo triukšmingų šokių ir konkretaus regiono liudijimą nuo teiginio apie visą Lietuvą. Svarbiausia išsaugoti sambūrio principą – darbą, dėmesingą klausymąsi ir lygiavertį dalyvavimą – nebegrąžinant žeminančios kontrolės.
