Sausio 1-oji ir Naujųjų metų išvakarės
Žiema
Tarpušventė, riebiosios kūčios, linkėjimai, būrimai, orų spėjimai, šiaudų kūlis, metų virsmas
Lietuvių papročiuose Naujieji metai yra tarpušventės dalis tarp Kalėdų ir Trijų Karalių: šeima susėsdavo prie riebesnės vakarienės, linkėdavo sėkmės, spėdavo orus ir derlių, o kai kur Žemaitijoje degindavo šiaudų kūlį, palydėdami senuosius metus.
Kas yra Naujieji metai lietuvių kalendoriuje?
Lietuvių etnografinėje tradicijoje Naujieji metai priklauso tarpušventei, laikui nuo Kalėdų iki Trijų Karalių. Visuotinė lietuvių enciklopedija pabrėžia, kad Lietuvos kaime Naujųjų metų papročiai neišsiskyrė iš platesnio žiemos ciklo, todėl juos reikia skaityti kartu su Kūčiomis, Kalėdomis ir sausio 6-osios riba.
Tai nereiškia, kad šventė buvo tuščia. Kaip rodo B. Imbrasienės surinkta medžiaga, Naujųjų metų naktis ir diena buvo laikomos jautriu laiku, kai linkėjimai, sapnai, oras, žmogaus elgesys ir net pirmas grįžimas iš bažnyčios galėjo pranašauti ateinančių metų tvarką.
Riebiosios kūčios: kuo jos skyrėsi nuo Kūčių?
Naujųjų metų išvakarėse dar XX amžiaus pradžioje daug kur valgyta šeimos vakarienė, vadinta riebiosiomis kūčiomis arba kūčelėmis. Ji priminė Kūčių vakarą tuo, kad prie stalo kalbėta apie ateitį ir šeimos laimę, tačiau valgiai jau nebuvo pasninkiniai: stalas galėjo būti sotesnis, su gyvulinės kilmės patiekalais.
Kupiškio apylinkėje užrašytas paprotys nuo Kūčių iki Naujųjų metų išlaikyti bent kurio nors valgio likutį. Tokia smulkmena buvo aiškinama kaip laimės ženklas, bet kartu joje matyti labai žemiška pamoka: namai bus saugūs tada, kai šeima moka taupyti ir turėti atsargų.
Kodėl tą dieną saugotasi pykčio ir blogų žodžių?
Naujųjų metų dieną žmonės stengėsi elgtis taip, kaip norėtų gyventi visus metus. Tverečėnų apylinkėje sakyta, kad susikeikus ar susipykus darbai gali nesisekti, o linksma ir tvarkinga diena žada linksmesnius, darnesnius metus.
Ši logika labai paprasta: metų pradžia veikia kaip pavyzdys visam laikui į priekį. Todėl šventė skatino ne tiek išorinį triukšmą, kiek savitvardą, gerą žodį, dovanojimą ir palankumą kitiems. Net pavargėlių apdovanojimas Tverečėnų šventoriuje aiškintas kaip būsimo derliaus ženklas.
Orai, derlius ir pirmieji metų ženklai
Iš Naujųjų metų oro spręsta apie pavasarį, vasarą ir derlių. Žvaigždėta naktis ar saulėta diena laikyta geru ženklu, šerkšnas ant medžių galėjo žadėti gerus miežius, o kelionėje į sniegą išvirtęs žmogus kai kur tai siejo su gerais linais.
Tokie spėjimai nėra vien pramoga. Jie rodo, kaip valstietiškas kalendorius mokė stebėti aplinką. Žmogus žiūrėjo į sniegą, medžius, paukščius, gyvulius ir savo kasdienius veiksmus, nes nuo šių dalykų priklausė darbas, maistas ir visos šeimos saugumas.
Naujųjų metų būrimai ir jaunimo nerimas
Kaip ir per Kūčias, Naujųjų metų išvakarėse daug būrimų buvo susiję su vedybomis. B. Imbrasienės pateiktoje medžiagoje minimos Kalesninkų, Tverečėnų, Alantos ir kitų vietovių praktikos: sapnai, angliukai vandenyje, vaško ar alavo liejiniai, šukos po pagalve, ženklų ieškojimas veidrodyje.
Šių papročių nereikia romantizuoti kaip lengvo žaidimo. Jie kilo iš labai realaus jaunos merginos nerimo: ištekėjusi ji išeidavo į kitus namus, į kitą giminę, o likti neištekėjusiai reiškė priklausyti nuo kitų šeimos narių. Todėl ateities žinojimo troškimas buvo ir socialinis, ir asmeninis.
Kaip senieji metai buvo palydimi?
Kai kur Žemaitijoje sutinkant Naujuosius degintas šiaudų kūlis. Toks ugnies veiksmas aiškintas kaip senųjų metų blogio, nelaimių ir nesėkmių palydėjimas. Jis artimas platesniam žiemos švenčių ugnies ir šviesos sugrįžimo vaizdiniui, bet nėra visos Lietuvos paprotys.
XX amžiuje Aukštaitijoje užrašytas ir teatralizuotas metų pasikeitimas: Senieji metai vaizduoti kaip pavargęs senis, o Naujieji - kaip vikrus jaunuolis su dovanų maišu. Šiandien Naujųjų metų tradiciją galima paminėti santūriau: padėkoti už praėjusius metus, uždegti žvakę, palinkėti vieni kitiems gero ir atsargiai pasirinkti pirmą metų žodį.
