Birželio 29-oji
Vasara
Šv. Petras ir Povilas, Povilinės, antroji vasarvidžio šventė, vanduo, žvejai, jėgos žaidimai, linai, gegutė, boružėlė, audinių turgus, šienapjūtė
Petrinės, arba Šv. Petro ir Povilo diena, birželio 29-ąją lietuvių papročiuose veikia kaip antroji vasarvidžio šventė po Joninių. Ji siejama su vandeniu, jėgos žaidimais, žvejų ir audinių turgumis, linų takeliu, gegutės nutilimu, boružėlės būrimais, šienapjūtės pradžia ir laukimu, kada artės rugiapjūtė.
Kas yra Petrinės?
Petrinės švenčiamos birželio 29-ąją. VLE jas apibrėžia kaip šventųjų apaštalų Petro ir Povilo liturgines iškilmes, švenčiamas katalikų, stačiatikių ir evangelikų liuteronų Bažnyčiose.
Liaudiškame kalendoriuje Petrinės yra daugiau negu atlaidų diena. L. Klimka jas vadina antrąja vasarvidžio švente. Po Joninių šviesa jau pamažu trumpėja, todėl Petrinės pažymi kitą slenkstį: vasara dar aukšta, bet jos darbų pusė darosi vis rimtesnė.
Petrinės ir vanduo
VLE pabrėžia, kad Petrinės kaip vidurvasario šventė dažniausiai švenčiamos prie vandens. Tai atskiria jas nuo Joninių laužo centro: čia labiau girdisi ežeras, upė, valtis, žvejyba ir pakrantės susibūrimas.
Su švente siejami ir žuvų turgūs. Vanduo Petrinėse nėra vien graži vieta, o vasaros pragyvenimo ir mainų dalis. Žvejas, valtis, tinklas ir kermošius rodo kitą kaimo bei miestelio darbo pusę, kuri papildo žemdirbio lauką.
Jėgos žaidimai ir vyriškas varžymasis
Petrinės buvo proga vyrams ir vaikinams pasivaržyti. VLE mini virvės traukimą, rąstų ir trinkų kilnojimą. Tai paprasti, bet labai aiškūs jėgos bandymai, tinkantys vasarvidžiui, kai kūnas dirba lauke kiekvieną dieną.
Tokie žaidimai artimi Joninių linksmumui, bet jų nereikia suplakti į vieną šventę. Petrinių varžymasis vyksta jau po saulėgrįžos, kai darbas grįžta su visu svoriu: šienas, tinklai, gyvuliai, laukianti rugiapjūtė.
Linai, žąsys ir ūkio tikėjimai
VLE užrašo konkretų linų tikėjimą: per Petrines šeimininkė turi išbristi takelį linų lauke, kad linų pluoštas būtų ilgas. Tai labai žemdirbiškas veiksmas - ne daina apie linus, o judesys pačiame lauke.
Kitas tikėjimas susijęs su žąsimis: iš žąsies sparno ištraukus plunksną, žąsys turėtų būti riebios ir plunksnotos. Tokie papročiai rodo, kaip Petrinėse susitinka vasaros šventė ir praktinis rūpestis dėl ūkio gyvulių bei pluošto.
Gegutė, volungė ir boružėlė
Klimka primena sakymą, kad po Petrinių gegutė nustoja kukuoti. Liaudiškuose aiškinimuose ji gali pavirsti raibu vanagėliu arba užspringti miežio akuotu. Tai gamtos laiko ženklas: pavasario balsai nutyla, vasara pereina į kitą pusę.
Antakalnio Petrinių kermošiuje merginos burdavo iš boružėlės skrydžio, o vaikai iš jos spėdavo orą. Vabalėlis turėjo daug vardų, tarp jų ir su Petrinėmis susijusius petrelio ar petrutės pavidalus. Tai smulkus, bet gyvas šventės ženklas.
Vilniaus Antakalnio audinių turgus
VLE mini, kad Vilniuje prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios per Petrines buvo populiarūs audinių turgūs. Klimka šį kermošių aprašo Antakalnyje po atlaidų: Vilnijos kaimų audėjos suveždavo lovatieses, drobes ir rankšluosčius.
Šis Vilniaus paprotys svarbus todėl, kad suteikia Petrinėms miesto ir amatų veidą. Šalia vandens, linų ir šieno atsiranda audinys - jau apdirbtas, raštuotas, vežamas į turgų ir vertinamas kaip moterų darbo bei krašto grožio ženklas.
