Mirusiojo paminėjimas: atminai, ketvirtinės ir metinės

Kas yra mirusiojo paminėjimas ir atminai?

Visuotinė lietuvių enciklopedija atminus apibrėžia kaip mirusiojo paminėjimą maldomis ir gedulingomis vaišėmis. Žodis turi kelias formas – atminai, atminimai, kai kada platesne prasme ir metinės. Ši sąvoka apima po laidotuvių rengiamus susitikimus, o ne visą laidotuvių eigą. Pagrindinis jų veiksmas gali būti bažnytinė malda, giedojimas namuose, kapo aplankymas, bendras valgis arba šių veiksmų derinys. Šeimos susirenka ne tam, kad pakartotų išlydėjimą, bet kad įtvirtintų mirusiojo vietą atmintyje ir palaikytų vieni kitus.

Istoriniai šaltiniai nevienodo tikslumo. XVI a. autoriai pirmuosius tokių vaišių aprašymus pateikė Mažosios Lietuvos ir Prūsijos aplinkoje, dažnai žvelgdami dvasininko ar pašalinio stebėtojo akimis. XIX–XX a. etnografinė medžiaga jau geriau parodo šeimos veiksmus, o XXI a. pradžios lauko tyrimai – jų kaitą. Ankstyvas įrašas įrodo, kad konkretus paprotys buvo pastebėtas konkrečioje vietoje; jis neleidžia teigti, kad visi Lietuvos gyventojai šimtmečiais atliko tą pačią apeigą.

Kur baigiasi laidotuvės ir prasideda atminai?

Pakasynos ar gedulingi pietūs vyksta iškart po palaidojimo ir užbaigia viešą laidotuvių palydą. Atminai rengiami vėliau – po kelių dienų, savaičių, mėnesio ar metų. Ši riba svarbi, nes senesniuose tekstuose žodžiai „šermenys“, „atminai“ ir „laidotuvių vaišės“ kartais vartoti nevienodai. Patikimas aprašymas visuomet nurodo laiką: ar žmonės dar tik grįžo nuo kapo, ar susirinko atskirai mirusiojo devintąją dieną, po mėnesio arba per mirties metines.

Ritualinė riba vis dėlto nebuvo staigi. Donatos Mitaitės aprašytame Panemunėlyje kaimynai dar tris ar keturis vakarus po palaidojimo galėjo ateiti pagiedoti. Šis vietos liudijimas rodo, kaip laidotuvių bendruomenė pamažu išsiskirstydavo, tačiau neįrodo visuotinio „keturių vakarų“ papročio. Vėlesni paminėjimai jau turėjo kitą ritmą: šeima iš anksto užsakydavo pamaldas, kviesdavo giesmininkus ar artimuosius ir iš naujo aplankydavo kapą.

Mirties devintinės: paliudytas, bet nevienodas paprotys

Devintoji diena po mirties minima dalyje etnografinių ir konfesinių šaltinių, ypač Vakarų Lietuvos bei stačiatikių praktikos aprašuose. Lietuviškai toks paminėjimas gali būti vadinamas mirties devintinėmis arba devintosios dienos atminais. Tačiau kituose kraštuose svarbesnė buvo septintoji diena, keturios savaitės, mėnuo ar keturiasdešimtoji diena. Todėl šeimos pasakojimas „pas mus rinkdavosi devintą dieną“ yra vertingas vietos duomuo, bet ne kalendoriaus taisyklė visai Lietuvai.

Žodis „devintinės“ turi ir visiškai kitą reikšmę: tai tradicinis Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės, arba Dievo Kūno šventės, pavadinimas. Paieškos rezultatuose bei senuose tekstuose abi reikšmės lengvai susimaišo, todėl kalbant apie mirusiuosius reikia rašyti „mirties devintinės“. Skaičiavimo pradžią ir liturginę tvarką šiandien patikimiausia derinti su savo šeima bei religine bendruomene, o ne bandyti atkurti tariamai vienintelį senovinį terminą.

Ketvirtinės, ketvirtynos ir keturnedėlis

XIX–XX a. aprašuose paminėjimas maždaug po mėnesio vadinamas ketvirtinėmis ar ketvirtynomis. Vietos kalboje sutinkamas ir keturnedėlis – keturių savaičių laikotarpis. Kalendorinis mėnuo ir keturios savaitės nėra matematiškai tas pats, todėl šie žodžiai pirmiausia žymi papročio laiką, o ne visur vienodai apskaičiuotą datą. Kupiškio ir Biržų tyrimuose mėnesio paminėjimas siejamas su už mirusįjį aukojamomis Mišiomis, kapo aplankymu, malda bei nedideliu artimųjų susitikimu.

Ketvirtinės padėdavo po pirmųjų netekties savaičių vėl sutelkti artimuosius. Šeima galėjo kviesti tuos pačius giesmininkus, kurie dalyvavo laidotuvėse, tačiau susirinkimas paprastai buvo mažesnis. Vienur giedota namuose, kitur apsiribota bažnyčia ir kapinėmis. Miesto šeimose, ypač XX a. pabaigoje, paminėjimas galėjo persikelti į kavinę arba visai neturėti bendrų vaišių. Papročio tęstinumą geriau rodo ne meniu ar dalyvių skaičius, o sąmoningai skirtas laikas mirusiajam.

Metinės ir pirmųjų gedulo metų riba

Pirmosios mirties metinės buvo vienas plačiausiai atpažįstamų paminėjimų. Artimieji užprašydavo Mišias ar kitas pamaldas, lankydavo kapą, kviesdavo giesmininkus ir susėsdavo prie bendro stalo. Biržų apylinkių katalikų lauko tyrime metinės aprašomos kaip pamaldų, kapo lankymo, giedojimo ir vaišių diena; senesni pateikėjai prisiminė, kad maisto būdavo nusinešama ir į kapines. Tą detalę reikia palikti istoriniame bei vietiniame kontekste, o ne siūlyti kaip dabartinę kapinių elgesio normą.

Metinės galėjo žymėti viešo gedulo pabaigą. Tame pačiame Biržų tyrime paliudyta, kad juodą gedinčios moters skarelę per metines pakeisdavo balta. VLE mini ir kitus pagal giminystę, lytį bei laikotarpį kintančius aprangos terminus, pavyzdžiui, ankstesnę baltos spalvos reikšmę kai kuriose Dzūkijos vietose. Šie ženklai rodo socialinę ribą, o ne nurodo, kada žmogus privalo „nustoti gedėti“. Šiuolaikinė šeima gali minėti metines be specialios aprangos, o sielvartas gali trukti ilgiau ar reikštis visai kitaip.

Maldos, giesmės ir mirusiojo vardas

Katalikų atminuose svarbiausias oficialios religijos veiksmas yra malda už mirusįjį, ypač Eucharistijos auka. Katalikų Bažnyčios katekizmas taip pat mini išmaldą, atlaidus ir atgailos darbus mirusiųjų intencija. Tai skiriasi nuo liaudiško aiškinimo, kad ant stalo paliktas valgis tiesiogiai „pamaitina vėlę“. Abu motyvai gali būti užrašyti toje pačioje bendruomenėje, bet tyrėjas privalo skirti Bažnyčios mokymą, šeimos simbolį ir folklorinį tikėjimą.

Giedojimo repertuaras buvo ryškiai regioninis. Žemaitijoje ir dalyje Aukštaitijos paminėjimuose galėjo skambėti Žemaičių Kalvarijos Kalnai, kitur – rožinis, laidotuvių giesmės ar psalmės. Kupiškio apylinkėse tyrimas išskiria Švč. Jėzaus Vardo rožinį ir vietinį 129 psalmės (pagal kitą numeraciją – 130 psalmės) vartojimą, o Alfonsas Motuzas „Valandas už mirusiuosius“, arba gedulines psalmes, sieja su Lietuvos ir Latvijos paribio katalikų bei evangelikų aplinka. Vienas kūrinys nėra visos šalies garso takelis.

Svarbus ne vien repertuaras, bet pats mirusiojo vardo ištarimas. Vardas įtraukiamas į Mišių intenciją, maldos lapelį, giesmininkų kreipinį ar šeimos pasakojimą. Sekuliariame susitikime panašią atminties funkciją atlieka biografijos fragmentai, laiško perskaitymas, nuotraukos ar tyla. Pagarbus paminėjimas neturi apsimesti religine apeiga, jei mirusysis ar šeima jos nenorėjo.

Atminų stalas: vaišės, simbolinė vieta ir išmalda

Bendras stalas leido priimti atvykusius gimines, padėkoti giesmininkams ir pratęsti pasakojimą apie mirusįjį. Kupiškio medžiagoje minimas simbolinis mirusiajam skirtas indas ar vieta; vėlesnėje praktikoje ją galėjo žymėti portretas ir žvakė. Senesniuose aprašuose į maistą žvelgta ir kaip į vėlei skirtą dalį. Tai skirtingi tos pačios vietos aiškinimai, o ne įrodymas, kad kiekvienuose atminuose turėjo stovėti nepaliesta lėkštė.

Atminų vaišės neturėjo vieno privalomo valgiaraščio. Jų mastą lėmė ūkis, metų laikas, giminės dydis ir šeimos ištekliai; XX a. pabaigoje valgį vis dažniau ruošė maitinimo įstaigos. Alkoholio gausa nėra tradicijos kokybės matas, o kuklus susitikimas nėra mažesnė pagarba. Jei šeima nori atgaivinti istorinį valgį, verta aiškiai pasakyti, iš kurio regiono ir laikotarpio paimtas receptas.

Išmalda atskleidžia kitą paminėjimo pusę. Seniau maistas ar pagalba galėjo būti dalijama vargingiesiems prašant jų maldos už mirusįjį; XXI a. prasminga atitiktis gali būti auka mirusiajam rūpėjusiai organizacijai, pagalba kaimynui ar savanorystė. Tai nėra „autentiškumo“ reikalavimas, tik būdas atmintį paversti geru darbu.

Katalikų, evangelikų ir stačiatikių mirusiųjų minėjimas

Katalikų šeimose paminėjimas dažniausiai siejamas su Mišiomis už mirusįjį, malda prie kapo, rožiniu ar vietos giesmėmis. Evangelikų liuteronų ir reformatų bendruomenėse didesnį svorį turi Dievo žodis, giesmė, prisiminimas ir prisikėlimo viltis; Šiaurės bei Vakarų Lietuvoje individualūs šeimos paminėjimai susitinka su vasaros kapinių švenčių tradicija. Katalikiško atminų kalendoriaus negalima automatiškai perkelti evangelikų šeimai vien todėl, kad abi gyvena tame pačiame krašte.

Lietuvos stačiatikių bažnytiniuose šaltiniuose svarbios trečioji, devintoji ir keturiasdešimtoji diena, mirties metinės, Radonica ir kelios Tėvų šeštadienių dienos. Maldos tvarka apima mirusiųjų vardų pateikimą liturgijai, žvakę, kapo lankymą ir išmaldą. Tai savas liturginis kalendorius, kuris gali paaiškinti keturiasdešimtosios dienos svarbą mišriose vietovėse, tačiau jo negalima vadinti vien liaudišku visų lietuvių papročiu.

Lietuvos žydų, karaimų ir kitų bendruomenių mirusiųjų atminimas turi savus religinius terminus, laiką ir kapinių etiką. Bendras žodis „protėvių tradicijos“ neturi jų sulieti su krikščioniškais atminais. Lietuvos žydų bendruomenė ypač pabrėžia, kad žydų kapinės nėra „buvusios“ kapinės, o nuolatinės šventos vietos. Apie konkrečias apeigas patikimiausia mokytis iš pačios bendruomenės, ne kurti panašumus iš šalies.

Nuo kaimo namų iki kavinių ir mažesnio rato

Kaimo atminuose namai buvo ir maldos, ir vaišių vieta. Šeimininkai skolinosi suolus ar indus, giesmininkai susėsdavo atskirai, o kaimynai prisidėdavo darbu. Urbanizacija, mažesnės šeimos, migracija ir profesionalios laidojimo paslaugos šį modelį pakeitė. Pamaldos liko bažnyčioje, kapo lankymas – kapinėse, o pietūs persikėlė į kavinę; kartais šeima susitinka nuotoliu ar paminėjimą nukelia į dieną, kai gali grįžti iš užsienio.

Kaita nereiškia, kad atmintis tapo „netikra“. Istorinis pavidalas visuomet priklausė nuo transporto, darbo ritmo, konfesinės drausmės ir šeimos išteklių. Dabartinis paminėjimas gali būti kelių artimųjų malda, pasivaikščiojimas iki kapo, bendras nuotraukų peržiūrėjimas ar parama mirusiojo vardu. Tiksliau klausti, kokią atminties ir tarpusavio paramos funkciją veiksmas atlieka, nei skaičiuoti, kiek senų detalių pavyko pakartoti.

Kaip apie atminus kalbėti ir juos rengti atsakingai šiandien?

Pirmiausia verta išsiaiškinti pačios šeimos ir mirusiojo valią: ar paminėjimas bus katalikiškas, evangelikiškas, stačiatikiškas, kitų tikėjimų ar sekuliarus; kas nori dalyvauti; ar gedintiesiems priimtinos nuotraukos ir viešas pasakojimas. Nereikia reikalauti juodų drabužių, tuščios lėkštės, konkretaus dienų skaičiaus ar gausių vaišių. Istorinė tradicija suteikia pasirinkimų ir kalbą atminčiai, bet nesuteikia teisės vertinti kito žmogaus sielvarto.

Lankant kapą dera laikytis kapinių ir religinės bendruomenės taisyklių, nejudinti svetimų ženklų, nefotografuoti gedinčių žmonių be sutikimo ir nepalikti nereikalingų plastiko puošmenų. Seną kapą ar žydų kapines reikia traktuoti kaip tebeveikiančią atminties vietą, ne kaip egzotišką dekoraciją. Jei šeima nežino savo vietos papročio, vertingiausi šaltiniai yra vyresni giminaičiai, parapijos archyvas, kraštotyros leidiniai ir aiškiai vietą bei datą nurodantys etnologų tyrimai.

Galiausiai atminai nėra egzaminas. Jų stiprybė – proga sustoti, vardu prisiminti mirusįjį, pasirūpinti gyvaisiais ir leisti atminčiai keistis kartu su šeima. Pirmosios metinės gali užverti viešo gedulo etapą, bet jos neužveria žmogaus gyvenimo pasakojimo.