Lietuvių laidotuvių papročiai

Laidotuvės – ilgas gyvenimo ciklo slenkstis

Etnologiniu požiūriu laidotuvės padeda bendruomenei pripažinti negrįžtamą žmogaus statuso pasikeitimą. Mirusysis palaipsniui atskiriamas nuo kasdienės namų erdvės, palydimas į kapines ir įtraukiamas į mirusiųjų atminimą, o artimieji pereina į gedulo laiką. Dėl to ritualo prasmė slypi ne vien paskirose detalėse, bet jų eilėje: parengime, budėjime, išnešime, kelyje, palaidojime, bendrose vaišėse ir pakartotiniuose minėjimuose.

Šią seką liudija nevienodo pobūdžio šaltiniai. IX a. Wulfstano pasakojimas ir viduramžių Prūsijos dokumentai kalba apie Baltijos rytinio pakraščio ar prūsų bendruomenes, o ne pateikia tiesioginį vėlesnių lietuvių kaimo laidotuvių aprašą. XVI–XVIII a. autoriai dažnai buvo pašaliniai stebėtojai arba dvasininkai, rašę apie tai, ką siekė riboti. XIX–XX a. etnografija yra artimesnė šeimos patirčiai, o Rimutės Garnevičiūtės 2009–2013 m. tyrimas išsamiai parodo katalikų laidotuvių kaitą nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje. Šiuos laikotarpius reikia lyginti, bet ne sulieti į vieną nekintantį „protėvių ritualą“.

Pasirengimas mirčiai ir marinimas

Senesniuose kaimo aprašuose žmogaus mirties slenkstis prasidėdavo dar jam esant gyvam. Mirštantysis galėjo norėti atsisveikinti, atsilyginti skolas, išsakyti paskutinę valią ar susitaikyti su artimaisiais. Šeimos nariai ir kaimynai, ypač patirties turėjusios moterys, ateidavo marinti – būti šalia, prižiūrėti, kalbėti maldas ir padėti namams. Katalikiškoje aplinkoje kviestas kunigas, priimami sakramentai, deginta graudulinė žvakė. Tai buvo ir religinė pagalba, ir socialinis ženklas, kad žmogus nepaliekamas vienas.

Šaltiniuose taip pat gausu veiksmų, kurie esą turėjo palengvinti vėlės išėjimą, ir vertinimų, kokia mirtis laikyta laiminga, sunki ar netikėta. Juos būtina pateikti kaip istorinius tikėjimus. Liga, agonijos trukmė ar mirties aplinkybės nėra žmogaus dorumo matas, o šeimos pasirinkimas ligoninės, slaugos ar profesionalios pagalbos naudai nėra bendruomeninės pareigos stoka. Kultūros puslapio užduotis – parodyti, kaip žmonės anuomet įprasmino nežinią, o ne nustatyti šiandienos „geros mirties“ taisykles.

Žinia apie mirtį ir kaimynų pareigos

Apie mirtį reikėjo pranešti giminei ir vietos bendruomenei. Skirtinguose aprašuose minimas bažnyčios varpas, būgnas, į medį pakabinta lenta ar per kaimą siunčiamas šeimos narys bei kaimynas. Pats pranešimo būdas keitėsi, tačiau jo socialinė prasmė buvo aiški: nuo tos akimirkos šeimos netektis tapdavo ir bendruomenės reikalu. Žmonės ateidavo pareikšti užuojautos, pasiūlyti darbo, maisto, transporto ar maldos.

VLE apibendrintame XVI–XX a. kaimo vaizde atsisakyti pasiūti marškinius ar pagalvėlę, padaryti karstą ar iškasti duobę laikyta nederama. Vis dėlto pareigos nebuvo identiškai paskirstytos visoje Lietuvoje. Vienur darbus atliko kaimynai, kitur giminės ar amato mokantys žmonės; XX a. juos vis dažniau perėmė įstaigos. Svarbiau už romantišką „viso kaimo vienybę“ matyti tikrą tarpusavio pagalbą ir jos kaitą silpnėjant kaimynystės ryšiams.

Prausimas, rengimas ir paguldymas

Mirusiojo nuprausimas ir aprengimas buvo pagarbus parengimas atsisveikinimui bei kelionei. Tai galėjo atlikti artimieji, kaimynė, vyresnė vietos moteris ar kitas tokį darbą mokėjęs žmogus. Donatos Mitaitės aprašytame Panemunėlyje mirusįjį rengdavo ir prausdavo savieji, o jei negalėdavo – prašydavo senos moteriškės. Rimutės Garnevičiūtės lauko medžiaga rodo, kad XX–XXI a. sandūroje miestų šeimos beveik neišvengiamai naudojosi profesionaliomis paslaugomis, o kai kuriose mažų miestų ir kaimo šeimose dar išliko namų pagalba.

Iki karsto pagaminimo mirusysis galėjo būti šarvojamas ant pakeltos lentos, padėtos ant suolų ir užtiestos balta drobe ar gražesniu audiniu. Panemunėlio vietos apraše minima skiedrų pagalvė su šventintais žolynais, tačiau tokios detalės negalima vadinti visos Lietuvos taisykle. Lygiai taip pat skyrėsi prausimo vieta, pagalbininkai ir naudoti daiktai. Šis puslapis jų nepaverčia praktiniu kūno parengimo vadovu: dabartinį mirusiojo sutvarkymą reglamentuoja sveikatos, teisės ir profesionalios priežiūros reikalavimai.

Įkapės, drabužiai ir nebaigto gyvenimo ženklai

XVI–XVIII a. autoriai mini baltus drabužius ir odinį apavą, o vėlesnė etnografija – iš anksto saugotas įkapes, geriausius turimus ar specialiai pasiūtus rūbus. XX a. katalikų laidotuvėse prie mirusiojo galėjo būti dedamas rožinis, kryželis ar šventas paveikslėlis. Kaimo ir miesto apranga skyrėsi, o laidojimo įmonių pasiūla ilgainiui ją vienodino. Todėl nėra vieno „autentiško“ drabužių komplekto, pagal kurį būtų galima atpažinti lietuviškas laidotuves.

Ypatingą, bet ne visuotinę grupę sudarė jauni nesusituokę mirusieji. Dalia Černiauskaitė parodė, kad kai kuriose raudose ir papročiuose jų mirtis metaforiškai gretinta su neįvykusiomis vestuvėmis: galėjo pasirodyti balti rūbai, rūtos, vainikas, pamergių ar pabrolių vaidmenis primenantys ženklai. Tai gyvenimo ciklo nutrūkimo simbolika, o ne įrodymas, kad kiekvienas jaunas žmogus laidotas „kaip per vestuves“. Ją reikia pasakoti ypač santūriai, nepaverčiant jaunos mirties vaizdinga egzotika.

Nuo šarvojimo namuose iki laidojimo salės

Namų laidotuvėse šarvojimui paprastai parinkdavo tinkamiausią kambarį, uždengdavo sienas audiniais, įrengdavo vietą žvakėms, religiniams ženklams ir giesmininkams. Erdvės tvarkymas buvo bendras darbas, o skolinti suolai, lovatiesės, indai ar giesmynai liudijo kaimynų įsitraukimą. Mirusysis likdavo savo gyvenamoje aplinkoje, todėl atsisveikinimo ir išnešimo iš namų akimirkos turėjo ypač aiškią ribos prasmę.

XX a. pabaigoje daugelyje Lietuvos vietovių šarvojimas persikėlė į nuomojamas sales. Garnevičiūtė pabrėžia dvejopą kaitą: laidojimo paslaugų teikėjai dažnai išlaikė vietos žmonėms svarbius religinius ženklus ir giedojimą, bet kartu miestų salių estetika, paslaugų paketai ir profesionalūs atlikėjai vienodino papročius. Tai ne paprasta tradicijos mirtis. Šeimos įgijo reikalingą pagalbą, tačiau vietos bendruomenei dažniau teko lankytojo, o ne apeigų rengėjo vaidmuo.

Ką reiškia šermenys, budynės ir pagrabas?

Dabartinėje bendrinėje vartosenoje šermenys dažniausiai reiškia budėjimą prie pašarvoto mirusiojo iki laidotuvių. VLE nurodo tradicinę vienos–trijų dienų trukmę, maldą, užuojautą ir vakarinį giedojimą. Tačiau istoriniuose šaltiniuose tas pats žodis gali reikšti ir laidotuvių vaišes prie mirusiojo. Todėl skaitant seną tekstą pirmiausia reikia klausti, ar kalbama apie vigiliją, ar apie vaišinimąsi.

Vietos žodynas dar įvairesnis. Rimutės Garnevičiūtės lauko tyrimuose užrašyti pavadinimai `pakravai` Švenčionių krašte, `šermenys` Užnemunėje ir `pagrabas` Aukštaitijoje, Dzūkijoje bei Žemaitijoje. Pačios Žemaitijos pateikėjos aiškino, kad `budynės` kai kur reiškė ne visą laiką iki laidotuvių, o vakarinį žmonių susirinkimą melstis ir giedoti per pagrabą. Šie pavyzdžiai nenustato griežtų tarmių ribų, bet perspėja nevartoti žodžių kaip tobulų sinonimų.

Budėjimas turėjo ir praktinį, ir simbolinį turinį. Artimieji priimdavo lankytojus, žmonės pareikšdavo užuojautą, prisimindavo mirusįjį, melsdavosi ir palaikydavo šeimą. Kai kuriuose vietos aprašuose mirusysis nepaliekamas vienas net naktį, tačiau tokio veiksmo aiškinimai skiriasi – nuo religinės pagarbos iki tikėjimų apie sielą. Negalima vieno motyvo paskelbti visų lietuvių privaloma baime ar senosios religijos liekana.

Raudos, giesmės ir regionų balsai

Laidotuvių rauda nėra iš anksto išmokta daina. Ji gimdavo konkrečioje situacijoje, improvizuojant iš tradicinių kreipinių ir motyvų: kodėl palikai, kodėl nesikeli, kokiu keliu išvyksti, ką sutiksi anapus, kas pasirūpins likusiais. Raudų tematika apėmė visą laidotuvių seką – mirtį, prausimą, guldymą ant lentos, karsto atnešimą, išnešimą, palydą ir kapą. Dažniausiai raudojo artimos moterys, nors yra žinių ir apie įgudusias, už atlygį kviečiamas raudotojas.

Visų raudų negalima vadinti vien Dzūkijos paveldu, tačiau ten užrašyta daugiausia jų grupių ir tradicija išsilaikė ilgiausiai. Raudų būta Rytų Aukštaitijoje, Suvalkijoje, Veliuonos ir Seredžiaus apylinkėse, lietuviškuose Baltarusijos kaimuose; Mažojoje Lietuvoje jos išnyko XIX a., Žemaitijoje – daugiausia XX a. pradžioje. Net Dzūkijoje melodija ir tekstas kito tarp apylinkių. Archyvinis įrašas gali būti tikros netekties liudijimas arba vėliau tyrėjui parodytas prisiminimas, todėl jo aplinkybes privalu nurodyti.

Krikščioniškoje aplinkoje raudas papildė ir ilgainiui daug kur pakeitė maldos bei giesmės. Žemaitijoje svarbūs Žemaičių Kalvarijos Kalnai, bet Rūtos Žarskienės Raseinių tyrimas parodė, kad regiono paribyje pagrindinis kūrinys buvo Švč. Jėzaus Vardo rožinis. Klaipėdos krašte ir Pietvakarių Lietuvoje psalmių giedojimas jungė katalikų ir evangelikų liuteronų bendruomenes. Tai geras pavyzdys, kodėl konfesijos bei paribio istorija yra tikslesnis paaiškinimas negu formulė „visi žemaičiai giedojo tą patį“.

Atsisveikinimas, slenkstis ir laidotuvių kelias

Laidotuvių dieną budėjimo erdvė virsdavo kelio pradžia. Mirusysis galėjo būti perkeliamas nuo lentos į karstą, artimieji atsisveikindavo, giesmininkai pažymėdavo išnešimo akimirką. Slenkstis, kiemas, kaimo riba, kelio posūkis ir kapinių vartai šaltiniuose kartojasi kaip perėjimo vietos. Raudose kelias tampa pagrindine metafora: mirusysis išvyksta į svečius, į tolimą šalį ar tamsų namelį, o gyvieji jį palydi tik iki tam tikros ribos.

XIX a. pabaigos–XX a. pradžios aprašuose žiemą karstas vežamas eglaitėmis puoštomis rogėmis, vasarą – berželiais apkaišytu vežimu, tačiau puošyba ir transportas nebuvo vienodi. Svarbiausia buvo palyda: šeima, giminė, kaimynai, giesmininkai, karsto nešėjai ir dvasininkas viešai patvirtindavo bendruomenės atsisveikinimą. Šiandien automobilis pakeitė vežimą, bet procesijos tvarka, sustojimas ar tylus ėjimas tebėra būdai suteikti keliui ritualinę prasmę.

Katalikų Bažnyčios Laidotuvių apeigynas išskiria tris pagrindines vietas – šarvojimo vietą, bažnyčią ir kapą. Čia skaitomas Dievo žodis, aukojamos Mišios, atliekamas paskutinis užtarimas ir atsisveikinimas, karstas pašlakstomas bei pasmilkomas. Tai oficialios liturgijos sluoksnis, kurį vietos giesmės, šeimos kalbos ir procesijos papročiai papildo, bet nepakeičia. Kitų konfesijų ir sekuliarios laidotuvės turi savą apeigų logiką, todėl katalikiškas modelis negali būti vadinamas vieninteliu Lietuvoje.

Palaidojimas kapinėse ir kapo ženklai

Prie kapo užbaigiama viešoji palyda: tariami atsisveikinimo žodžiai, meldžiamasi, karstas ar urna nuleidžiami į žemę, kapas pažymimas. Senesniuose šaltiniuose minima, kas galėjo kasti duobę, nešti karstą ar berti žemę, tačiau šios pareigos skyrėsi ir šiandien neturėtų būti atkuriamos kaip privalomi giminystės draudimai. Kryžius, vėliau antkapis, augalai ir užrašas įrašo mirusįjį į konkrečią kapinių bei šeimos atminties vietą.

Laidojimas žemėje ilgai buvo įprastas krikščioniškas pasirinkimas, bet šiuolaikinėje Lietuvoje pasirenkama ir kremacija. Katalikų Bažnyčios apeigos ją leidžia, jeigu sudeginimas pasirinktas neprieštaraujant krikščioniškajam tikėjimui. Rimutės Garnevičiūtės tyrimo metu kremuotų palaikų papročiai dar tik formavosi, todėl negalima vienos XX a. pabaigos praktikos paversti galutine dabarties norma. Orumą lemia ne karsto ar urnos forma, o pagarba mirusiajam, jo valiai ir artimųjų pasirinkimui.

Pakasynos – malda, padėka ir bendras stalas

Po palaidojimo dalyviai grįždavo mirusiojo paminėti. Šios apeigos vadintos pakasynomis, pakapynomis, pakastuvėmis, kai kur ir kitais vietiniais vardais. Senesniuose aprašuose vaišės siejamos su mirusiojo dalimi prie stalo ar maistu vėlei, o XIX–XX a. vis ryškesnė tampa padėka palydėjusiems, giesmininkams, karsto nešėjams, duobkasiams ir kaimynams. Maldos, mirusiojo prisiminimas ir bendras valgymas padėdavo bendruomenei iš palydos grįžti į gyvųjų kasdienybę.

Pakasynų mastą veikė šeimos ištekliai ir vietos paprotys. VLE mini, kad turtingų valstiečių vaišės galėjo trukti ilgiau, bet tokia prabanga nėra visos tradicijos matas. XX a. antrojoje pusėje pakasynos daugiausia virto vienais gedulingais pietumis, o nuo amžiaus pabaigos jie vis dažniau rengiami maitinimo įstaigoje. Kultūrinis turinys nėra konkretus valgiaraštis ar alkoholio kiekis: svarbiausia – padėka, parama gedintiesiems, malda arba pagarbus prisiminimas.

Gedulas, devintosios, keturiasdešimtosios ir metinės

Po laidotuvių artimiesiems likdavo gedulo laikas. Jį galėjo žymėti tamsūs drabužiai, juoda skarelė ar juostelė, santūresnis elgesys ir pramogų vengimas. Tradiciniuose aprašuose artimiausių šeimos narių gedulas kartais skaičiuojamas iki metų, tolimesnių giminių – trumpiau, tačiau jau XX–XXI a. sandūroje šių terminų laikytasi vis mažiau. Garnevičiūtė pabrėžia, kad Katalikų Bažnyčia nenustato vienos privalomos gedulo formos ar trukmės.

Mirusysis vėl minėtas po septynių ar devynių, dvidešimt aštuonių, trisdešimties arba keturiasdešimties dienų, taip pat per metines. Skaičiai skyrėsi pagal vietą, konfesinę aplinką ir šeimos tradiciją. Vakarų Lietuvoje tyrimas išskyrė devintosios dienos paminėjimą, o kitur svarbesnis mėnuo ar keturiasdešimtoji diena. Tikėjimą, kad siela keturiasdešimt dienų būna netoli namų, reikia įvardyti kaip užrašytą liaudies sampratą, ne kaip patikrinamą faktą. Atminų esmė buvo pakartotinė malda, susitikimas ir naujo santykio su mirusiojo atmintimi kūrimas.

Kas išliko, kas pasikeitė ir kaip pasakoti pagarbiai

Garnevičiūtės išvada padeda išvengti dviejų kraštutinumų: laidotuvių struktūra XX a. pabaigoje–XXI a. pradžioje išliko atpažįstama, bet jos elementai nuolat keitėsi. Namus pakeitė salės, kaimynų darbą – profesionalios paslaugos, bendrą giedojimą kai kur – samdomi atlikėjai ar įrašai, vežimą – automobilis, o ilgesnį budėjimą – trumpesnis atsisveikinimas. Kitur šeimos sąmoningai išlaikė vietos giesmes, giesmininkų stalą, devintosios dienos minėjimą ar kitą joms svarbų paprotį.

Dabartinės laidotuvės gali būti katalikiškos, kitų krikščioniškų konfesijų, kitos religijos arba sekuliarios. Šiame puslapyje išsamiausiai matomas katalikų kaimo ir miestelių sluoksnis todėl, kad jam skirta daugiausia naudotų tyrimų, o ne todėl, kad jis apima visas Lietuvos bendruomenes. Stačiatikių, sentikių, judėjų, musulmonų totorių, karaimų ir kitų grupių laidotuvių tradicijoms reikia atskirų autoritetingų šaltinių. Kaimynystėje atsiradę bendri bruožai, pavyzdžiui, katalikų ir liuteronų psalmės, net panašumo atveju neištrina konfesinių skirtumų.

Pagarbus kultūros pasakojimas vengia kūno vaizdų, gedinčių žmonių atpažinimo be sutikimo ir siaubo estetikos. Raudų įrašai gali saugoti tikrą šeimos ar karo traumą; jų negalima naudoti kaip atmosferinio garso ar dirbtinai atkurti mirusiojo balsu. Archyvinę nuotrauką ar įrašą reikia lydėti vieta, data, pateikėju, užrašymo aplinkybėmis ir naudojimo teise. Svarbiausia šios tradicijos žinia nėra egzotiškas draudimas: tai bendruomenės pastanga oriai atsisveikinti, palaikyti gedinčiuosius ir ilgainiui paversti netektį atmintimi.