Vasario 2-oji
Žiema
Pašventintos žvakės, graudulinė, Perkūno diena, audros apsauga, ligoniai ir mirštantieji, orų spėjimai
Grabnyčios vasario 2-ąją lietuvių tradicijoje siejamos su pašventintomis vaškinėmis žvakėmis, vadinamomis graudulinėmis. Jos saugotos namuose, degintos per audrą, prie ligonio ar mirštančiojo, naudotos namų ir avilių apsaugai, o pagal dienos orą spėtas pavasaris, derlius ir vasaros perkūnijos.
Kas yra Grabnyčios ir kada jos švenčiamos?
Grabnyčios švenčiamos vasario 2-ąją. Katalikų Bažnyčioje tai Kristaus Paaukojimo šventė: prisimenamas keturiasdešimtos dienos po gimimo Jėzaus atnešimas į šventyklą. Lietuvoje šią dieną pagal Romos apeigyną šventinamos vaškinės žvakės.
Liaudies tradicijoje vasario 2-oji dar vadinama Perkūno diena. Tai nereiškia, kad bažnytinė ir senoji prasmės susilieja be skirtumo, bet paaiškina, kodėl žvakė tapo tokia svarbi: ji saugo nuo griaustinio, gaisro, ligos ir mirties slenksčio.
Kas yra graudulinė žvakė?
Graudulinė yra Grabnyčių dieną pašventinta žvakė, dažniausiai vaškinė. Ji nebuvo kasdienis šviesos šaltinis. Tokia žvakė laikyta ypatingam laikui: kai audra artėja prie sodybos, kai namuose sunkiai sergama, kai žmogus miršta ar kai šeima meldžiasi už mirusįjį.
VLE pabrėžia, kad pašventinta žvakė mirštančiajam dedama į ranką. EKGT ir Alkas.lt medžiagoje matyti platesnis liaudiškas naudojimas: žvakė deginama prie ligonio, per šermenis, mirties metines, vaikui neramiai miegant ar sapnuojant baisius sapnus.
Kodėl žvakė deginta per audrą?
Perkūnijos baimė senajame kaime buvo labai konkreti: žaibas galėjo padegti medinę trobą, kluoną, šieną ar tvartą. Todėl graudulinė, vadinta ir Perkūno žvake, būdavo užžiebiama užslinkus audros debesims ir pastatoma prie lango ar krosnies.
Toks veiksmas nebuvo tik praktinis apšvietimas. Žvakė sutelkdavo šeimą, primindavo maldą ir saugumo prašymą. Šiandien, žinoma, nuo žaibo saugo žaibolaidžiai ir atsargumas, bet graudulinės prasmė padeda suprasti, kaip žmogus bandė susikalbėti su pavojingu gamtos laiku.
Žvakė namui, aviliui ir ūkiui
Alkas.lt pateikia namų statybos paprotį: pradedant statyti trobą, gabalėlis graudulinės paslepiamas pirmojo vainiko sankirtoje kartu su šventomis žolelėmis. Tai rodo, kad žvakės apsauga buvo įdedama į pačią namo pradžią.
Bitininkų papročiuose graudulinės gabaliukai dėdavosi ir į naują avilį, sukryžiuoti kaip apsaugos ženklas. Čia matyti tas pats principas: bičių spiečius, namas ir žmogaus kūnas visi suvokiami kaip trapūs, saugotini gyvybės telkiniai.
Grabnyčių orai ir derliaus ženklai
Pagal Grabnyčių dieną spėtas pavasaris ir vasara. Saulėta diena galėjo reikšti gerus linus, bet prastesnius javus, ankstyvą pavasarį ir audringesnę vasarą. Vėjas laikytas pavasarį vėlinančiu ženklu, o sniegas ant stogų žadėjo vešlesnes pievas ir šieną.
Ilgi varvekliai kai kur skatino galvoti apie ankstyvuosius miežius, bet vaikams varveklių daužyti nepatarta, nes tikėta, kad tada suguls linai. Tokie ženklai jungia šventę su ūkininko akimis: net žvakės dieną jis stebi stogą, sniegą, vėją ir būsimą lauką.
Kaip Grabnyčias minėti šiandien?
Grabnyčias galima paminėti labai paprastai: turėti namuose vieną pašventintą ar bent sąmoningai saugomą bičių vaško žvakę, uždegti ją maldos, prisiminimo ar nerimo metu, o ne naudoti kaip dekoraciją.
Taip pat verta išmokti lieti arba sukti vaško žvakes. Tada šventė tampa ne vien data kalendoriuje, bet ir medžiagišku darbu: rankose laikomas vaškas, lininis siūlas, ugnis ir supratimas, kodėl maža liepsna lietuvių namuose galėjo reikšti didelę apsaugą.
