Rugsėjo 29-oji
Ruduo
Šv. Mykolas, Dagotuvės, Daga, Mikelis, rudens sambariai, žiemkenčiai, sudygę grūdai, bulviakasis, rudens orai, Vėlinų laiko pradžia
Mykolinės, arba rugsėjo 29-osios Šv. Mykolo diena, lietuvių rudens kalendoriuje siejasi su senosiomis Dagotuvėmis: sudygusiais žiemkenčiais, derliaus pabaigos padėka, bendruomeninėmis vaišėmis, bulviakasio pradžia, rudens ir žiemos orų spėjimais bei perėjimu į tamsesnį metų laiką.
Kas yra Mykolinės?
Mykolinės švenčiamos rugsėjo 29-ąją. Krikščioniškame kalendoriuje tai Šv. Mykolo diena, tačiau lietuvių etnografiniame kontekste ji svarbi ir dėl senesnio Dagotuvių, arba Dagos, sluoksnio.
EKGT nurodo, kad rudens lygiadienio laikas nuo seno siejosi su rugsėjo 29-osios Dagotuvėmis. Mažojoje Lietuvoje šventė vadinta Mikelio vardu. Taigi Mykolinės turi kelis vardus, bet jų centras tas pats: rudens derliaus ir žiemkenčių riba.
Kodėl Dagotuvės siejamos su žiemkenčiais?
Rugsėjo pabaigoje jau būna sudygę žiemkenčiai. EKGT aiškina, kad būtent tai galėjo nulemti Dagotuvių, arba Dagos, pavadinimą. Daga čia reiškia ne vasaros gausą, o žemėje jau matomą naujo grūdo pradžią.
Tai subtilus rudens momentas: vienas derlius jau sudorotas, o kitas dar tik žaliuoja ir turės peržiemoti. Todėl Mykolinės yra ne pabaiga vien tik kalendoriuje, bet ir pasitikėjimas žeme, kad ji išlaikys daigą iki pavasario.
Rudens sambariai ir bendruomenės vaišės
Senuosiuose šaltiniuose Dagotuvės siejamos su bendruomeniniu susibūrimu. EKGT mini J. Dlugošo liudijimą, kad šventė buvusi kaip rudeniniai sambariai, o kartu ir padėkos už derlių laikas.
Svarbu šį sluoksnį skaityti istoriškai. Kalbama apie senųjų šaltinių aprašytą apeiginę bendruomenės tvarką, kurioje derlius, auka ir vaišės buvo susiję. Šiuolaikinėje kultūroje išlieka prasmė: padėkoti už derlių ir pripažinti bendrą darbą.
Velinas ir tamsioji metų pusė
A. J. Greimo aiškinimuose, kuriuos apibendrina EKGT, Dagotuvės buvo viena iš svarbesnių kalendorinių švenčių, kurioje tikėtasi Velino pagalbos. Velinas čia suprantamas kaip požemio, šalčio ir tamsos srities valdovas.
Toks aiškinimas tinka rugsėjo pabaigai: žemė jau artėja prie šalčio, o sudygę grūdai priklauso nuo to, kas vyksta po paviršiumi. Todėl Mykolinės natūraliai veda link Vėlinių laiko, kai ruduo pereina į mirusiųjų ir požemio temą.
Bulviakasis ir rudens darbai
B. Imbrasienė trumpai, bet aiškiai nurodo, kad bulviakasio pradžia Lietuvoje laikyta Mykolinės. Tai vėlyvesnis, bet labai konkretus žemdirbio kalendoriaus ženklas.
Bulvės čia papildo javų ciklą. Po vasaros rugių ir rugiapjūtės ateina rudens šaknų darbas: iš žemės keliama tai, kas augo po paviršiumi. Todėl Mykolinių vaizdas yra ne vien pėdas, bet ir krepšys žemėtų bulvių.
Orų ženklai per Mykolines
Iš Mykolinių oro valstiečiai spręsdavo apie rudenį ir žiemą. Imbrasienė mini vėjo kryptį: šiaurės vėjas rodė šaltą žiemą, pietų - šiltesnę.
Tokie spėjimai nebuvo pramoga. Rugsėjo pabaigoje dar reikėjo sutvarkyti likusius darbus, kasti bulves, ruoštis šalčiui ir stebėti, kaip laikysis žiemkenčiai. Orai tiesiogiai veikė šeimos saugumą.
