Keturiasdešimtoji diena po Velykų; tradiciškai šeštosios savaitės ketvirtadienis
Pavasaris
Kristaus žengimas į dangų, Kryžiavos dienos, kaimo kryžiai, laukų apėjimas, pavasario sėjos pabaiga, rugiai, kregždės, šeštinaičiai
Šeštinės yra kilnojama pavasario šventė, keturiasdešimtąją dieną po Velykų. Lietuvoje ji siejama su Kristaus žengimu į dangų, Kryžiavomis dienomis, kaimo kryžių lankymu, laukų apėjimu, pavasario sėjos pabaiga, vaikų ir piemenėlių džiaugsmu, šešeto simbolika maiste ir Kregždžių dienos vardu.
Kada švenčiamos Šeštinės?
Šeštinės yra kilnojama šventė. VLE nurodo, kad jos švenčiamos keturiasdešimtąją dieną po Velykų, šeštosios Velykų savaitės ketvirtadienį. Todėl data kasmet kinta ir neturi vienos mėnesio dienos.
Šiandien Lietuvoje katalikų liturgijoje Šeštinės dažnai keliamos į septintą Velykų laiko sekmadienį, kad tikintiesiems būtų lengviau dalyvauti. Liaudiškam puslapiui svarbu abi dalys: tradicinė ketvirtadienio taisyklė ir dabartinis bažnytinis perkėlimas.
Kas yra Kryžiavos dienos?
Trys dienos prieš Šeštines - pirmadienis, antradienis ir trečiadienis - vadintos Kryžiavomis arba Kryžių dienomis. Imbrasienė rašo, kad tomis dienomis nedirbta kai kurių darbų, nevalgyta mėsos, eita prie kryžių, aplink laukus ir į kapines.
LRT publikuotame L. Klimkos tekste pabrėžiama, kad kaimo bendruomenė šias dienas skirdavo bendroms maldoms už taiką, sveikatą ir derlių. Tai ne vien individualus pamaldumas, o viso kaimo ėjimas per savo kraštovaizdį.
Kodėl lankyti kaimo kryžiai?
Per Kryžiavas prie kryžių eidavo ir seni, ir jauni. Merginos pindavo vainikus ir puošdavo kryžius. Pavakarėmis žmonės apeidavo kaimo ir pakelių kryžius, giedodavo, kalbėdavo maldas, o kai kur kelias tęsdavosi iki kapinių.
J. Balys šį laukų ir kryžių apėjimą aiškino kaip labai seną ratinio apsaugojimo paprotį: apeinama vieta tarsi apjuosiama saugančia riba. Krikščioniškoje praktikoje tai tapo malda prie kryžiaus, bet judėjimo ratas per laukus išsaugojo apsauginę logiką.
Laukai, rugiai ir sėjos pabaiga
Šeštinės atsiduria tada, kai pavasario sėja kaime turėjo būti baigiama. Todėl per Kryžiavas vengta sėti javus, sakant, kad jie „susikryžiuos“. L. Klimka mini išimtis: agurkai ir žirniai tuo metu kai kur laikyti gerai mezgančiais.
Pačią Šeštinių dieną ūkininko šeima, sugrįžusi iš bažnyčios, aplankydavo rugių lauką. Apeinant jį giedota ar dainuota prie rugių, prašant būsimos duonos sėkmės. Žaliuojantis laukas čia yra ne fonas, o pagrindinė šventės vieta.
Vaikai, piemenėliai ir šešeto skaičius
Imbrasienė Šeštines vadina ir mažiukų švente. Per kaimą į kapines giedodama eidavo procesija, o iš kiemų prie jos jungdavosi vaikai, pasipuošę naujomis skarelėmis, kepurėlėmis ar marškinėliais.
Šešeto skaičius matomas šventiniame valgyje. Liškiavos apylinkėse minimi šeši pyragiukai, kiaušiniai ar šešios kiaulių kojos. Biržų apylinkėje sakyta, kad per Šeštines reikia valgyti šešis kartus ir būtinai mėsą su žirniais, kad sektųsi kiaulės ir nepristigtų miltų.
Kodėl Šeštinės vadintos Kregždžių diena?
L. Klimka primena, kad kaime Šeštinės vadintos Kregždžių diena. Tai siejama su vėlyvu kregždžių sugrįžimu ir sakme apie kregždės pagurklio spalvą, kuri jungia paukštį, Kristaus kančią ir rūtos augalą.
Todėl kryžiai puošiami ne atsitiktinai. Rūta, vainikas, kregždė ir žali rugiai sudaro labai subtilų Šeštinių vaizdą: pavasaris baigiasi, bet vasaros darbas dar tik įsibėgėja, o žmogus prašo, kad tas darbas būtų apsaugotas.
