Lapkričio 11-oji; Ožio diena lapkričio 12-oji
Ruduo
Šv. Martynas, Ožio diena, ganiavos pabaiga, samdinių atsiskaitymas, gyvuliai tvartuose, piemenys, baltas ožys, dvylikos kiaušinių kiaušinienė, žąsis, žiemos būrimai
Martyninės lapkričio 11-ąją žymi rudens pabaigą, samdinių metų atsiskaitymą ir ganiavos užbaigimą. Šalia jų lapkričio 12-ąją minima Ožio diena: piemenys puošdavo baltą ožį, vesdavo jį aplink beržą, šaukdavo sniegą, paskutinį kartą lauke kepdavo dvylikos kiaušinių kiaušinienę, o Žemaitijoje per Šv. Martyną valgyta žąsis ir iš krūtinkaulio spėtas žiemos oras.
Kada švenčiamos Martyninės?
Martyninės siejamos su lapkričio 11-ąja, Šv. Martyno diena. EKGT šią dieną apibūdina kaip rudens pabaigos ir artėjančios žiemos laukimo metą.
Šalia jos stovi lapkričio 12-osios Ožio diena. Šios dvi datos papročiuose susisiekia per ganiavos pabaigą, piemenų linksmybes ir žiemos šauktuves, todėl puslapyje jos nagrinėjamos kartu, bet datos aiškiai atskirtos.
Samdiniai, mokesčiai ir metų suvedimas
XVI-XVII amžiais Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, Šv. Martyno diena buvo galutinis įvairių mokesčių mokėjimo terminas. Tądien atsiskaityta su samdiniais.
EKGT mini ir viso kaimo samdinius - kalvį bei skerdžių. Jiems atsilyginta bendruomeniškai: supilant grūdų ir sudedant kitų produktų. Tai rodo, kad Martyninės buvo ne tik šventė, bet ir ūkio metų apskaitos taškas.
Ganiavos pabaiga
Piemenims Martyninės reiškė ganiavos pabaigą. Nuo Šv. Martyno gyvuliai sugenami į tvartus, lauko sezonas užsidaro, o piemens darbas keičia ritmą.
Šis sluoksnis susieja Martynines su pavasario Jurginėmis. Per Jurgines banda išeina į laukus, per Martynines ji grįžta į tvartą. Tai vienas aiškiausių gyvulininkystės metų rato uždarymų.
Ožio diena ir žiemos šauktuvės
Lapkričio 12-oji vadinta Ožio diena ir laikyta žiemos šauktuvėmis. Piemenys norėjo greičiau sulaukti sniego, nes sniegas užbaigia purviną ganymo ir vaikščiojimo laukais tarpą.
Paprotys buvo žaismingas. Išrenkamas baltas ožys ar ožka, papuošiamas, kai kur net su karūna, pavaišinamas kopūstais ir morkomis. Tada jis tris kartus vedamas apie beržą, o piemenys taukši šermukšnio ar kadagio lazdomis, dainuoja, šoka ir sako prakalbas užsilipę ant kubilo ar kelmo.
Piemenų kiaušinienė
Ožio dieną piemenukai lauke ant laužo paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą - dvylikos kiaušinių kiaušinienę. Dvylikos skaičius čia aiškiai išskiria šventinį valgį iš kasdienio užkandžio.
Tai paprasta, bet stipri pabaigos scena: vaikai, laužas, kiaušiniai ir vėlyvo rudens laukas. Po to gyvuliai jau tvartuose, o piemens vasara pasibaigusi.
Žąsis, žiemos oras ir merginų būrimai
Žemaitijoje per Šv. Martyną valgyta kepta žąsis. Iš jos krūtinkaulio burta, koks bus žiemos oras. Šį paprotį reikia priskirti konkrečiam regionui, o ne visai Lietuvai.
EKGT mini ir merginų būrimus: kai kur išvakarėse jos visą dieną nevalgydavo, kad naktį susapnuotų būsimą jaunikį. Greta Imbrasienės užrašyto orų posakio apie Martyną ant vandens tai parodo, kad lapkričio vidurys buvo spėjimų ir laukimo metas.
