Paremti Lietuva.love projektą

Ruduo

Martyninės

Lapkričio 11-oji; Ožio diena lapkričio 12-oji

Martyninės yra vėlyvo rudens uždarymo šventė. Gyvuliai jau sugenami į tvartus, samdiniai laukia atsiskaitymo, piemenys paskutinį kartą linksminasi lauke, o Ožio dienos apeiga kviečia sniegą ir žiemą.

Šiame puslapyje
Martyninių Ožio diena su baltu ožiu prie beržo, kopūstais, morkomis, šermukšnio ir kadagio lazdomis bei apverstu kubilu
Tradicijos kontekstas
Kada
Lapkričio 11-oji; Ožio diena lapkričio 12-oji
Metų laikas
Ruduo
Temos
Šv. Martynas, Ožio diena, ganiavos pabaiga, samdinių atsiskaitymas, gyvuliai tvartuose, piemenys, baltas ožys, dvylikos kiaušinių kiaušinienė, žąsis, žiemos būrimai

Martyninės lapkričio 11-ąją žymi rudens pabaigą, samdinių metų atsiskaitymą ir ganiavos užbaigimą. Šalia jų lapkričio 12-ąją minima Ožio diena: piemenys puošdavo baltą ožį, vesdavo jį aplink beržą, šaukdavo sniegą, paskutinį kartą lauke kepdavo dvylikos kiaušinių kiaušinienę, o Žemaitijoje per Šv. Martyną valgyta žąsis ir iš krūtinkaulio spėtas žiemos oras.

Kada švenčiamos Martyninės?

Martyninės siejamos su lapkričio 11-ąja, Šv. Martyno diena. Ši diena apibūdinama kaip rudens pabaigos ir artėjančios žiemos laukimo metas. Šv. Martynas Turietis (apie 316–397) buvo Tours'o vyskupas ir vienuolis, pirmasis Vakarų Bažnyčios šventasis ne kankinys; pasak legendos, dar būdamas kareivis jis kardu perpus padalijo savo apsiaustą ir atidavė jį prie miesto vartų šąlančiam elgetai.

Šalia jos stovi lapkričio 12-osios Ožio diena. Šios dvi datos papročiuose susisiekia per ganiavos pabaigą, piemenų linksmybes ir žiemos šauktuves, todėl puslapyje jos nagrinėjamos kartu, bet datos aiškiai atskirtos.

Samdiniai, mokesčiai ir metų suvedimas

XVI-XVII amžiais Lietuvoje, kaip ir kituose Europos kraštuose, Šv. Martyno diena buvo galutinis įvairių mokesčių mokėjimo terminas. Tądien atsiskaityta su samdiniais.

Minimi ir viso kaimo samdiniai - kalvis bei skerdžius. Jiems atsilyginta bendruomeniškai: supilant grūdų ir sudedant kitų produktų. Tai rodo, kad Martyninės buvo ne tik šventė, bet ir ūkio metų apskaitos taškas.

Ganiavos pabaiga

Piemenims Martyninės reiškė ganiavos pabaigą. Nuo Šv. Martyno gyvuliai sugenami į tvartus, lauko sezonas užsidaro, o piemens darbas keičia ritmą.

Šis sluoksnis susieja Martynines su pavasario Jurginėmis. Per Jurgines banda išeina į laukus, per Martynines ji grįžta į tvartą. Tai vienas aiškiausių gyvulininkystės metų rato uždarymų.

Ožio diena ir žiemos šauktuvės

Lapkričio 12-oji vadinta Ožio diena ir laikyta žiemos šauktuvėmis. Piemenys norėjo greičiau sulaukti sniego, nes sniegas užbaigia purviną ganymo ir vaikščiojimo laukais tarpą.

Martyninių Ožio dieną baltas ožys vedamas aplink beržą
Ožio vedimas išlaiko piemenų žiemos šauktuvių vaizdą.

Paprotys buvo žaismingas. Išrenkamas baltas ožys ar ožka, papuošiamas, kai kur net su karūna, pavaišinamas kopūstais ir morkomis. Tada jis tris kartus vedamas apie beržą, o piemenys taukši šermukšnio ar kadagio lazdomis, dainuoja, šoka ir sako prakalbas užsilipę ant kubilo ar kelmo.

Piemenų kiaušinienė

Ožio dieną piemenukai lauke ant laužo paskutinį kartą kepdavo savo skanėstą - dvylikos kiaušinių kiaušinienę. Dvylikos skaičius čia aiškiai išskiria šventinį valgį iš kasdienio užkandžio.

Tai paprasta, bet stipri pabaigos scena: vaikai, laužas, kiaušiniai ir vėlyvo rudens laukas. Po to gyvuliai jau tvartuose, o piemens vasara pasibaigusi.

Žąsis, žiemos oras ir merginų būrimai

Žemaitijoje per Šv. Martyną valgyta kepta žąsis. Iš jos krūtinkaulio burta, koks bus žiemos oras. Šį paprotį reikia priskirti konkrečiam regionui, o ne visai Lietuvai.

Minimi ir merginų būrimai: kai kur išvakarėse jos visą dieną nevalgydavo, kad naktį susapnuotų būsimą jaunikį. Greta Imbrasienės užrašyto orų posakio apie Martyną ant vandens tai parodo, kad lapkričio vidurys buvo spėjimų ir laukimo metas.

Pagrindiniai Martyninių papročiai ir jų reikšmės

Martyninių papročiai turi labai aiškų ūkinį ritmą: baigiasi ganiava, suvedami metiniai atsiskaitymai, piemenys atsisveikina su lauko sezonu. Ožio diena čia suteikia žaismingą, bet prasmingą žiemos šauktuvių formą.

  • Šv. Martyno diena. Lapkričio 11-oji žymi rudens pabaigos ir artėjančios žiemos laukimo laiką.

  • Samdinių atsiskaitymas. XVI-XVII amžiais Šv. Martyno diena buvo galutinis mokesčių ir atsiskaitymo su samdiniais terminas.

  • Kaimo samdiniai. Su kalviu ir skerdžiumi atsiskaityta bendrai, supilant grūdų ir sudedant kitų produktų.

  • Ganiavos pabaiga. Nuo Šv. Martyno gyvuliai sugenami į tvartus, todėl piemenims baigiasi lauko sezonas.

  • Ožio diena. Lapkričio 12-oji laikyta žiemos šauktuvėmis, kai piemenys linksmindamiesi kviesdavo sniegą.

  • Baltas ožys. Piemenys išsirinkdavo gražiausią baltą ožką ar ožį, papuošdavo, pavaišindavo kopūstais ir morkomis, vesdavo aplink beržą.

  • Piemenų kiaušinienė. Lauke ant laužo piemenukai paskutinį kartą kepdavo dvylikos kiaušinių kiaušinienę.

  • Žemaitiška žąsis. Žemaitijoje per Šv. Martyną valgyta kepta žąsis, o iš jos krūtinkaulio spėtas žiemos oras.

Martyninių šaltiniai ir naudingi puslapiai