Bakainių piliakalnio padavimas

Padavimas apie Bakainių piliakalnį

Apie Bakainių piliakalnį pasakojama, kad jis buvęs supiltas žmonių kepurėmis. Kai reikėjo sustiprinti pilies vietą, kiekvienas nešė žemę, kiek galėjo: vienas sauja, kitas prijuoste, trečias kepure.

Taip iš mažų nešulių išaugo didelis kalnas, kurį iš trijų pusių saugo Liaudės upė. Padavimas pabrėžia ne vien antgamtinę jėgą, bet žmonių susitelkimą: pilį stato ne milžinas, o bendruomenė.

Dėl to Bakainių kalnas pasakojime yra darbo ir gynybos ženklas. Kiekviena kepurė žemės tampa maža dalimi bendros tvirtovės.

Padavimo apie Bakainių piliakalnį interpretacija

Kepurėmis supilto kalno motyvas rodo, kaip liaudies vaizduotė aiškina pylimų dydį. Didelis reljefas suprantamas per mažą kasdienį daiktą - kepurę.

Šis padavimas yra bendruomeniškas. Skirtingai nuo milžinų pasakojimų, čia kalnas atsiranda iš daugelio mažų pastangų, todėl piliakalnis tampa kolektyvinės gynybos simboliu.

Liaudės upės juosiama vieta padavime atrodo natūraliai parinkta piliai. Žmonių supiltas kalnas tik užbaigia tai, ką pradėjo kraštovaizdis.

Padavimo apie Bakainių piliakalnį istorija

Bakainių piliakalnis laikomas vienu didžiausių regiono piliakalnių kompleksų, turinčiu priešpilius ir pylimus, datuojamu II tūkst. pradžia-XV a.

Padavimas apie kepurėmis supiltą kalną padeda suprasti, kodėl piliakalnio mastas žmonėms atrodė vertas atskiro kilmės pasakojimo.

Bakainių padavimas ypač tinka atskiram puslapiui, nes jo centre ne turizmo maršrutas, o piliakalnio formos ir bendruomenės darbo paaiškinimas.

Motyvas, kad kalnas supiltas kepurėmis (ar šalmais), yra vienas dažniausių Lietuvių piliakalnių kilmės padavimų – jis aiškina įspūdingą piliakalnio dydį per bendruomenės ar kariuomenės darbą ir žinomas daugelyje Lietuvos vietų. Tai piliakalnio padavimas; Lietuvių padavimai surinkti antologijoje „Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai“ (1999) ir klasifikuoti Bronislavos Kerbelytės kataloge (Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3, 2002).