Akmenų padavimas
gyvi akmenys, suakmenėjimas, šeima
variantinė tautosakinė tradicija
Mokas ir Mokiukas, Mokų šeimos padavimas, Sukinių akmenys
Padavimas apie Mokų akmenis
Seni žmonės pasakojo, kad Mokas kadaise buvo ne akmuo, o gyvas žmogus ar akmenų giminės tėvas. Jis keliavęs su žmona Mokiene ir sūnumi Mokiuku, kol priėjo vandenį, kurį reikėjo perbristi ar perplaukti.
Mokas su sūnumi pasiekė krantą, bet Mokienė nuskendo arba liko ežero gelmėje. Tada šeima sustingo: tėvas ir sūnus virto akmenimis ant sausumos, o dingusi motina liko vandenyje, kartais primindama apie save žvejų tinklais ar pasakojimais.
Kitose versijose Mokas baudžiamas už žmonių tinginystę, užsispyrimą ar pasitraukimą nuo naujo tikėjimo. Tačiau branduolys lieka tas pats: akmenys padavime turi gyvybę, giminystę ir skaudų praradimą.
Padavimo apie Mokų akmenis interpretacija
Mokų siužetas yra vienas ryškiausių pavyzdžių, kaip akmuo lietuvių padavimuose tampa žmogumi. Riedulys čia nėra negyvas objektas; jis turi vardą, šeimos ryšį ir biografiją.
Vanduo veikia kaip riba tarp pasaulių. Mokas ir Mokiukas ją įveikia, Mokienė - ne. Todėl akmenys ant kranto ir dingusi motina vandenyje paaiškina, kodėl kraštovaizdyje matome atskirus, bet vieno pasakojimo sujungtus ženklus.
Padavimas taip pat kalba apie atminties fragmentus: didysis akmuo, mažasis akmuo ir nematoma Mokienė sukuria šeimos paveikslą, kuriame svarbi net tai, ko nematome.
Padavimo apie Mokų akmenis istorija
Lituanistikos darbuose Mokų akmenų padavimai aptariami kaip platesnės akmenų-žmonių tradicijos dalis. Juose kartojasi gyvų akmenų šeimos, plaukimo ar kėlimosi per vandenį ir nuskendusios žmonos motyvai.
VLE aprašo Sukinių akmenis Moką ir Moko Sūnų kaip geologijos ir archeologijos paminklą Ukmergės rajone. Turizmo ir vietos atminties šaltiniai pateikia ir kitus Mokų tradicijos variantus, ypač Aukštaitijoje.
Todėl puslapyje Mokai pateikiami ne kaip vienos vietos vienintelis tekstas, o kaip pasikartojantis lietuvių padavimų tipas, pririštas prie konkrečių akmenų.