Girgždūtės kalno padavimas

Padavimas apie Girgždūtės kalną

Girgždūtės kalną žmonės sieja su karvedžiu Girgždu, kuris esą gynė šią vietą ir čia pat buvo palaidotas. Kalno vardas taip pat aiškinamas per dūdas: kai artėdavo priešai, žinia skambėdavo nuo kalno į kalną - girdžiu dūdas.

Sakoma, kad Girgždūtę su kitomis pilimis jungė požeminiai tuneliai, kuriuos žinojo tik gynėjai. Tais keliais buvo galima perduoti žinią, pasitraukti ar paslėpti tai, kas brangiausia.

Kitas padavimas pasakoja apie žmogų, ieškojusį arklio. Ant kalno jis išgirdo žvengimą, o užlipęs pamatė auksinį krėslą, skambančius varpus ir skrynią su pinigais. Persižegnojo - ir viskas pranyko.

Padavimo apie Girgždūtės kalną interpretacija

Girgždūtės padavimai yra daugiasluoksniai. Vienas aiškina vardą per garsą, kitas - per karvedžio kapą, trečias - per pasirodantį lobį ir varpus.

Dūdų motyvas ypač įdomus, nes garsas tampa gynybos technologija. Žinia keliauja per kraštovaizdį, o kalnai veikia kaip signalų sistema.

Aukso krėslas ir varpai, pranykstantys po persižegnojimo, rodo ribinį antgamtinio pasaulio pobūdį. Jį galima pamatyti, bet krikščioniškas ženklas nutraukia regėjimą.

Padavimo apie Girgždūtės kalną istorija

Girgždūtės padavimų sluoksnyje pasakojama apie požeminius tunelius, karvedį Girgždą ir dūdomis perduodamą žinią. Vikišaltiniuose pateiktas senas pasakojimas apie auksinį krėslą, varpus ir pinigų skrynią.

Girgždūtė išsiskiria kaip vienas iškilių Žemaitijos piliakalnių, susijęs su šventvietės ir pilies atmintimi.

Todėl Girgždūtės puslapis yra geras pavyzdys, kaip vienas kalnas gali turėti ne vieną, o visą padavimų rinkinį.

Girgždūtė (apie 228 m) – viena aukščiausių Žemaitijos vietų; pasirodančio ir po persižegnojimo pranykstančio lobio bei požeminių tunelių motyvai yra klasikiniai piliakalnių padavimai. Žanro požiūriu tai piliakalnio (šventkalnio) padavimas; Lietuvių padavimai surinkti antologijoje „Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai“ (1999) ir klasifikuoti Bronislavos Kerbelytės kataloge (t. 3, 2002).