Ukmergės piliakalnio padavimas

Padavimas apie Ukmergės piliakalnį

Ukmergės miesto vardą padavimai sieja su Vilkmerge. Viena versija pasakoja apie mergą ar žynę, gyvenusią prie piliakalnio ir mokėjusią susitarti su vilku. Žmonės ją vadinę vilko merga.

Kitoje versijoje vilkas sudraskęs mergą, ir vieta nuo to gavusi Vilkmergės vardą. Dar kitur pabrėžiama žynės galia: vilkas buvo jos palydovas, o ne vien pavojus.

Piliakalnis prie Šventosios ir Ukmergėlės santakos padavime tampa miesto vardo šerdimi. Vardas saugo dviprasmį ryšį tarp žmogaus ir laukinio gyvūno.

Padavimo apie Ukmergės piliakalnį interpretacija

Vilkmergės padavimas remiasi vardų aiškinimu. Žodžių junginys vilkas ir merga leidžia miestui turėti dramatišką, lengvai įsimenamą kilmės istoriją.

Vilkas Lietuvių tradicijoje yra ribinis gyvūnas: pavojingas, bet gerbiamas. Jei mergina su juo susitaria, ji tampa žyne ar tarpininke tarp bendruomenės ir laukinės Gamtos.

Dvi versijos - vilko merga ir vilko sudraskyta merga - rodo, kaip tas pats vardas gali būti aiškinamas ir kaip galia, ir kaip nelaimė.

Padavimo apie Ukmergės piliakalnį istorija

Ukmergės piliakalnis yra piliakalnis su papėdės gyvenviete prie Ukmergėlės ir Šventosios santakos. Vietos atmintyje jis siejamas su Vilkmergės pilies ir miesto kilmės pasakojimais.

Vietos dvasios ir Ukmergės muziejaus medžiagoje minimi padavimai apie vilko mergą, aukmergę ir miesto vardo kilmę. Jie rodo, kad vietovardis ilgai buvo aiškinamas per pasakojimą.

Todėl Ukmergės padavimas pirmiausia yra miesto vardo ir tapatybės tekstas, o ne vien piliakalnio lankymo aprašymas.

Senasis miesto vardas Vilkmergė kildinamas iš žodžių „vilkas“ ir „merga“; vietovė rašytiniuose šaltiniuose minima jau XIV a. (Vokiečių ordino kronikose). Žanro požiūriu tai miesto vardo kilmės (toponiminis) padavimas; Lietuvių padavimai surinkti antologijoje „Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai“ (1999) ir klasifikuoti Bronislavos Kerbelytės kataloge (t. 3, 2002).