- Žanras
- Akmens padavimas
- Motyvai
- pėda akmenyje, velnias, Marija
- Šaltinių būsena
- mitologinė vietos tradicija
Didysis Vištyčio akmuo, Stebuklingasis akmuo, Pėduotasis akmuo
Padavimas apie Vištyčio akmenį
Netoli Vištyčio stūkso akmuo, kurio viršuje matyti dubuma, vadinama pėda. Vieni sakė, kad čia įmynė velnias, supykęs ant miestelio ar ketinęs akmenį sviesti į bažnyčią. Kiti tą pačią žymę laikė Švenčiausiosios Mergelės Marijos pėda.
Įdubime susirinkdavęs lietaus vanduo žmonėms atrodė ypatingas. Juo prausdavosi, jį saugodavo, prie akmens ateidavo prašyti sveikatos ar malonės. Senesniuose pasakojimuose akmuo prisimenamas ir kaip aukuras, ant kurio degusi šventoji ugnis.
Padavimas jungia kelias atmintis: pagonišką ugnį, krikščionišką procesiją, velnio paliktą ženklą ir gydantį vandenį. Dėl to Vištyčio akmuo atrodo ne vien didelis, bet ir daugiasluoksnis.
Padavimo apie Vištyčio akmenį interpretacija
Pėda akmenyje yra vienas stipriausių mitologinio kraštovaizdžio ženklų. Ji leidžia manyti, kad antgamtinė būtybė ne tik pasirodė, bet fiziškai paliko pėdsaką.
Vištyčio akmenyje tas pats ženklas turi skirtingas reikšmes. Jei tai velnio pėda, vieta kalba apie pavojų ir nelabos jėgos pralaimėjimą. Jei Marijos pėda, ji tampa malonės ir užtarimo ženklu.
Gydomo vandens motyvas padeda suprasti, kodėl prie akmens buvo einama ne tik žiūrėti. Žmonės čia atlikdavo veiksmą: semdavo, prausdavosi, melsdavosi, prisimindavo.
Padavimo apie Vištyčio akmenį istorija
Vištyčio akmuo laikomas vienu didžiausių Lietuvos riedulių; jis turi dubumą, vadinamą Velnio pėda, ir siejamas su gydomo vandens bei senosios tikybos aukuro tradicija.
XVIII a. akmuo vadintas Švenčiausiosios Trejybės akmeniu, o apie XIX a. prie jo vykdavusios tikinčiųjų procesijos. Tai rodo, kaip senoji vietos pagarba buvo perrašyta krikščioniška kalba.
Todėl Vištyčio akmens padavimas nėra vienas paprastas siužetas. Tai vieta, kur pėdos, ugnies, vandens ir procesijų motyvai gyvena kartu.
Vištyčio akmuo yra vienas didžiausių Lietuvos riedulių; jo viršuje esanti dubuma (vadinama Velnio pėda) priklauso pėduotųjų ir dubenėtųjų akmenų šventvietės tradicijai. Lietuvių padavimai surinkti antologijoje „Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai“ (1999) ir klasifikuoti Bronislavos Kerbelytės kataloge (t. 3, 2002).