- Žanras
- Vilniaus pilies padavimas
- Motyvai
- prarasta pilis, gaisras, Vilnius
- Šaltinių būsena
- istorinė legenda ir prarastos pilies atmintis
Kreivoji pilis, Curvum Castrum, Plikasis kalnas
Padavimas apie Kreivąją pilį
Vilniuje pasakojama apie pilį, kurios beveik nematyti. Kreivoji pilis stovėjusi ant kalvų prie Vilnios ir Neries, medinė, gynybinė, priklausanti senajam Vilniaus pilių pasauliui.
Kai priešai ją puolė, pilis užsiliepsnojo. Vieni sakė, kad ją padegė apgulėjai, kiti - kad ugnis kilo iš vidaus, nes tvirtovės nebuvo įmanoma paimti paprastai. Sudegusi ji nebebuvo atstatyta.
Laikui bėgant jos vieta pasidarė neaiški, tarsi miestas pats būtų pamiršęs savo medinę vaikystę. Todėl Kreivoji pilis padavime yra prarasta, bet vis dar juntama Vilniaus kalvų atmintis.
Padavimo apie Kreivąją pilį interpretacija
Kreivoji pilis yra prarastos vietos padavimas. Skirtingai nuo matomos Gedimino pilies, ji veikia per nebuvimą: žinome vardą, gaisrą, apytikres kalvas, bet pilis pasitraukė iš akių.
Gaisro motyvas padaro pilies pabaigą dramatišką. Medinė pilis gali išnykti greičiau nei mūrinė, todėl pasakojime svarbi liepsna, o ne griuvėsiai.
Kreivumo vardas leidžia vietą įsivaizduoti kaip neįprastą, sunkiai nustatomą ir slėptą. Tai labai tinka Vilniaus kalvų reljefui, kuriame istorija ne visada matoma tiesiai.
Padavimo apie Kreivąją pilį istorija
Kreivoji pilis buvo medinė Vilniaus gynybinė pilis, stovėjusi ant Kreivojo, arba Plikojo, kalno ir sudeginta 1390 m. Jos sunaikinimas ir vėlesnė atmintis tapo svarbia Vilniaus legendinio kraštovaizdžio dalimi.
Vilniaus pilių rezervato naujesnė medžiaga pabrėžia, kad Kreivoji pilis yra nematoma Vilniaus kūdikystės dalis, slepiama tarp kalvų ir tyrimų klausimų.
Todėl šiame puslapyje Kreivoji pilis pateikiama kaip istorijos ir padavimo riba: faktinė pilis egzistavo, bet jos prarasta vieta ir atminties migla sukuria padaviminį pasakojimą.
Medinę Kreivąją pilį Vokiečių (Kryžiuočių) ordino kariuomenė sudegino 1390 m. per Vilniaus apgultį – tą patį žygį, kuriame dalyvavo ir su Jogaila kariavęs Vytautas. Žanro požiūriu tai prarastos vietos (istorinis) padavimas; Lietuvių padavimai surinkti antologijoje „Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai“ (1999) ir klasifikuoti Bronislavos Kerbelytės kataloge (Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3, 2002).