- Žanras
- Šaltinio padavimas
- Motyvai
- apsireiškimas, Kristus, piemenėliai
- Šaltinių būsena
- sakralinio šaltinio vietos tradicija
Užpalių Krokulė, Lygamiškio šaltinis, Krokulės šaltinis
Padavimas apie Krokulės šaltinį
Pasakojama, kad vieną vasaros rytą piemenėliai prie šaltinio išvydo Kristų, apsuptą spindulių. Vaikai išsigando, suklupo ir ėmė melstis.
Kristus juos palaimino ir išnyko, o vieta nuo tada imta laikyti šventa. Žmonės ateidavo prie šaltinio vandens, melsdavosi, prašydavo sveikatos ir palikdavo pagarbos ženklus.
Vėliau šaltinis buvo aptvertas, šalia atsirado koplytėlė, o pats Krokulės vardas tapo Užpalių krašto sakralinės atminties dalimi.
Padavimo apie Krokulės šaltinį interpretacija
Krokulės padavime vanduo tampa apsireiškimo vieta. Šaltinis nėra tik Gamtos objektas; jis yra vieta, kur žmogui pasirodo šventumas.
Piemenėlių motyvas svarbus dėl paprastumo. Šventą ženklą pamato ne valdovai ir ne kunigai, o vaikai, todėl pasakojimas pabrėžia nuolankumą ir tikrumą.
Koplytėlė ir aptvėrimas parodo, kaip padavimas virsta praktika. Pasakojimas organizuoja žmonių elgesį: ateiti, semti vandenį, melstis, saugoti vietą.
Padavimo apie Krokulės šaltinį istorija
Užpalių Krokulė minima nuo XIX a. vidurio, o 1903 m. šaltinio teritorija aptverta ir prie jo pastatyta koplytėlė.
Su šaltiniu siejamas pasakojimas apie piemenėliams pasirodžiusį Kristų; kartu tai hidrogeologinis Gamtos paveldo objektas.
Todėl Krokulės puslapis jungia tris lygmenis: šaltinio Gamtinę kilmę, krikščionišką apsireiškimo padavimą ir gyvą lankymo tradiciją.
Užpalių Krokulė minima nuo XIX a. vidurio, o 1903 m. šaltinis aptvertas ir prie jo pastatyta koplytėlė. Kristaus apsireiškimo piemenėliams siužetas priklauso krikščioniškiems šventojo šaltinio (apsireiškimo) padavimams, kurie dažnai perrašo senesnę švento vandens tradiciją. Lietuvių padavimai surinkti antologijoje „Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai“ (1999) ir klasifikuoti Bronislavos Kerbelytės kataloge (t. 3, 2002).