Gamtos vietos padavimas
prasmegusi bažnyčia, nuodėmė, velnias
vietos padavimas ir geologinis objektas
Velnio duobė, Škilietų alko dauba, Aukštadvario Velnio duobė
Padavimas apie Velnio duobę
Pasakojama, kad dabartinės Velnio duobės vietoje kadaise stovėjusi bažnyčia. Ji buvo šventa tik iš išorės, nes žmonės kalbėję apie kunigo nuodėmes, puikybę ir pamirštą teisingumą.
Vieną dieną žemė nebeišlaikiusi. Bažnyčia su varpais, altoriumi ir tais, kurie nepabėgo, nugrimzdo gilyn. Paviršiuje liko piltuvo formos dauba, o dugne - tyla, durpės ir keistas jausmas, kad po kojomis slypi ne vien gamta.
Seni žmonės sakydavo, kad ramiomis valandomis galima išgirsti iš gelmės ataidint varpą. Jis ne kviečia į šventę, o primena, kad vietos vardas gimė iš baimės, kaltės ir įspėjimo.
Padavimo apie Velnio duobę interpretacija
Prasmegusios bažnyčios motyvas lietuvių padavimuose dažnas. Jis aiškina neįprastą reljefą moraline kalba: žemė atsiveria tada, kai žmonės sulaužo šventumo ir teisingumo ribas.
Velnio duobė padavime nėra vien bauginanti vieta. Ji veikia kaip kraštovaizdžio pamokslas. Dauba atrodo tokia taisyklinga ir gili, kad pasakojimas natūraliai ieško priežasties, didesnės už kasdienę patirtį.
Šiandien verta skirti du lygmenis: mokslinės kilmės hipotezės aiškina daubos susidarymą, o padavimas aiškina, kaip žmonės jautė jos išskirtinumą.
Padavimo apie Velnio duobę istorija
VLE ir saugomų teritorijų šaltiniai Velnio duobę pristato kaip vieną įspūdingiausių Lietuvos daubų, dėl kurios kilmės svarstytos skirtingos geologinės hipotezės, tarp jų evorzinė, sufozinė ir meteoritinė.
Šaltiniuose taip pat minimas padavimas apie prasmegusią bažnyčią ir kunigo nuodėmes. Tai rodo, kad mokslinis ir tautosakinis pasakojimas ilgai gyvuoja greta, nepakeisdami vienas kito.
Todėl Velnio duobės puslapyje svarbiausias ne ginčas, kuri kilmės versija teisinga, o būdas, kuriuo gamtos anomalija tapo sakralinės vaizduotės vieta.