Aukštadvario piliakalnio padavimas

Padavimas apie Aukštadvario piliakalnį

Aukštadvario Pilies kalnas siejamas su bajoru Lackiu. Pasakojama, kad jis pabėgo iš Maskvos ne vien dėl tikybos ar politikos, bet ir dėl pavojaus, kilusio pagrobus gražią bajoro žmoną.

Ieškodamas saugios vietos, Lackis atsidūrė prie Verknės ir Pilaitės ežero. Čia kalnas, vanduo ir sunkiai prieinama padėtis tiko slėptis, gintis ir kurti naują valdą.

Padavimas apie Aukštadvarį todėl yra ne tik apie pilį, bet ir apie pabėgimą, kaltę, baimę ir bandymą svetimame krašte susikurti saugų aukštą dvarą.

Padavimo apie Aukštadvario piliakalnį interpretacija

Lackio siužetas skiriasi nuo senųjų milžinų ar velnio padavimų. Jame veikia istorinis bajoriškas pasaulis: garbė, kerštas, valdovo rūstybė ir pabėgimo politika.

Piliakalnio kraštovaizdis padavime tampa prieglobsčiu. Vanduo ir kalnas saugo ne tik nuo priešų kariuomenės, bet ir nuo praeities pasekmių.

Tokie padavimai rodo, kad vietos tautosaka gali apimti ir ankstyvųjų naujųjų laikų dvarų bei bajorų istorijas, ne tik priešistorę.

Padavimo apie Aukštadvario piliakalnį istorija

Aukštadvario piliakalnis – archeologiškai tyrinėta vieta prie Verknės ir Pilaitės ežero, kur žmonės gyveno nuo ankstyvų laikų, o X-XIV a. stovėjo pilis.

Istorinis pilies kontekstas čia dera su padavimu apie bajorą Lackį ir jo pabėgimo priežastis.

Todėl Aukštadvario puslapyje susitinka du lygmenys: archeologinis pilies kalnas ir vėlesnė bajoriška legenda.

Žanro požiūriu tai piliakalnio padavimas – pasakojamosios tautosakos rūšis, aiškinanti konkrečios vietos kilmę ar su ja siejanti praeities įvykius. Netoliese yra ir žinoma Velnio duobė, apie kurią pasakojama atskiras padavimas. Lietuvių padavimai surinkti antologijoje „Žemės atmintis: Lietuvių liaudies padavimai“ (1999) ir klasifikuoti Bronislavos Kerbelytės kataloge (Lietuvių pasakojamosios tautosakos katalogas, t. 3, 2002).