- Tipas
- Deivė
- Sritis
- Mirtis, gyvenimo pabaiga, liga, lemtis
- Šaltinių būsena
- tautosakinė
Giltinėlė, mirtis
Kas yra Giltinė Lietuvių mitologijoje?
Giltinė yra mirties Deivė arba mirties personifikacija – būtybė, ateinanti pasiimti žmogaus gyvybės. Lietuvių tautosakoje ji yra viena ryškiausių mirties vaizdinių, įkūnijanti pačią gyvenimo pabaigos ribą.
Skirtingai nuo vėlių ar velnio, Giltinė nėra mirusiojo siela ar požemio dvasia – ji yra pati mirtis, atliekanti savo neišvengiamą darbą. Todėl jos vaizdinys Lietuvių kultūroje glaudžiai susijęs su likimu, liga ir gyvenimo trukmės riba.
Giltinės vardas ir kilmė
Giltinės vardas siejamas su veiksmažodžiu „gelti“ – durti, skaudinti – ir su spalva „geltonas“, taip pat su žodžiu „giltis“. Šios sąsajos atskleidžia mirties vaizdinį: Giltinė nužudo įgėlimu, nuodu ar prisilietimu, o geltona spalva tradicijoje siejama su liga ir mirtimi.
Tautosakoje Giltinė dažnai įsivaizduojama kaip aukšta, liesa, išblyškusi moteris baltais drabužiais, kartais akla. Tikėta, kad ji nužudo laižydama ar liesdama žmogų savo nuodingu liežuviu – todėl mirtis suvokiama kaip tiesioginis, fizinis prisilietimas.
Giltinė ir Laima: gyvenimo pradžia ir pabaiga
Tyrinėtojai Giltinę dažnai gretina su likimo ir gimimo Deive Laima kaip jos priešingybę. Laima nustato žmogaus dalią gimstant, o Giltinė ateina ją užbaigti, todėl abi Deivės kartu apima visą gyvenimo lanką – nuo gimimo iki mirties.
Ši pora rodo, kad mirtis Lietuvių pasaulėvaizdyje nebuvo atsitiktinumas: gyvenimo trukmė buvo suvokiama kaip skirta dalia, kurią vieną Deivė lemia, o kita įgyvendina. Mirti „laiku“ reiškė sulaukti savo dalios pabaigos.
Giltinė sakmėse ir pasakojimuose
Lietuvių pasakojimuose dažnas tarptautinis siužetas apie Giltinę kaip krikštamotę: ji parodo gydytojui, ar stovi prie ligonio galvos, ar kojų, ir taip atskleidžia, ar žmogus pasveiks, ar mirs. Tokie pasakojimai paverčia mirtį konkrečia, su žmogumi besiderančia būtybe.
Kituose siužetuose žmogus bando apgauti ar užspęsti Giltinę, kad atitolintų mirtį, bet galiausiai jos išvengti neįmanoma. Šie pasakojimai išreiškia tą pačią mintį: su Giltine galima kalbėtis, bet jos darbo neįmanoma panaikinti.
Giltinė ir vėlyvoji mirties ikonografija
Vakarų krikščionybės ikonografijoje mirtis nuo vėlyvųjų viduramžių vaizduota žmogaus griaučių pavidalu su dalgiu ir smėlio laikrodžiu, ypač XV a. mirties šokio (danse macabre) siužetuose, kurių plitimą, manoma, lėmė maro epidemijos.
Šis skeleto su dalgiu vaizdinys vėliau susiliejo ir su Lietuviška Giltine, todėl šiandien ją dažnai įsivaizduojame būtent taip. Vis dėlto senesnis Lietuviškas vaizdinys – išblyškusi moteris su nuodingu liežuviu – yra savitesnis ir artimesnis vietinei tradicijai.
Giltinė šiandien
Giltinės vaizdinys padeda suprasti, kaip Lietuviai įprasmino mirtį: ne kaip chaosą, o kaip dalios pabaigą, turinčią savo būtybę, taisykles ir net pasakojimus. Per ją lengviau skaityti Vėlines, šermenų papročius ir mirties simboliką tautosakoje.
Giltinę verta skaityti atsargiai: dalis jos bruožų yra sena tautosaka, dalis – vėlyvoji Vakarų ikonografija. Tačiau pagrindinis vaizdinys – mirtis kaip atskira, neišvengiama, su Laima susijusi būtybė – išlieka tvirtas Lietuvių mitologijos elementas.
